Žodžių daugiareikšmiškumas

      Iki šiol buvo kalbama apie žodžius taip, tarsi jie visada turėtų tik vieną reikšmę, t. y. vienas žodis pavadintų vieną denotatą ar denotatų klasę, atitiktų vieną signifikatą. Tačiau pakanka atsiversti bet kokį žodyną, ir bus nesunku įsitikinti, kad vienareikšmių žodžių kalboje yra palyginti nedaug. Natūralus kalbos funkcionavimas lemia tą faktą, kad dauguma žodžių turi ryšį su dviem, trim ir daugiau denotatų, išreiškia ne vieną, o kelias sąvokas. Tokie žodžiai yra daugiareikšmiai. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ nurodo, kad daiktavardis galva gali turėti 5 reikšmes: 1. „viršutinė (žmogaus) ir priekinė (gyvulio) kūno dalis“; 2. „atskiras žmogus“: šeimynos septynios galvos; 3. „protas, išmanymas, išmintis“: vyras su galva; 4. „vyresnysis“: šeimos galva; 5. „apvalus koks daiktas, apvali, storesnė daikto dalis; viršūnė, viršus“: kopūsto galva, šaukšto galva. Būdvardis laisvas turi 8 reikšmes: 1. ,,turintis laisvę, nepriklausomybę“: laisva tauta; 2. „neužgintas, leidžiamas, nevaržomas“: laisvas kelias; 3. „neužimtas, tuščias“: laisva vieta; 4. „palaidas, platus“: laisvas drabužis; 5. ,,neužimtas, atliekamas“: laisvas laikas; 6. „nesekamas, nesilaikomas teksto“: laisvas knygos vertimas; 7. „neprivalantis laikytis ko“: laisvas nuo prietarų; 8. „palaidas, netinkamas“: laisvas ilgesys. Veiksmažodis mokyti, kaip nurodo DLKŽ, turi 3 reikšmes: 1. „daryti, kad mokėtų, teikti žinių“: mokyti rašyti; 2. „dėstyti bendrojo lavinimo mokykloje“: Jis moko vidurinėje mokykloje; 3. „nurodinėti, kaip elgtis, kaip gyventi“: Kiaušinis vištą moko. Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ šių ir kitų žodžių reikšmių nurodoma dar daugiau: akies – 23 reikšmės, ausies – 27, bobos – 39, gyslos – 16, eiti – 86, mesti – 30 ir t. t.

Toks reiškinys, kai žodis gali turėti daugiau nei vieną reikšmę, vadinamas daugiareikšmiškumu, arba polisemija (gr. poli „daug“ ir sēmasia „reikšmė, prasmė“).

Žodis daugiareikšmis yra kalboje apskritai, žodynuose, o kalbėjimo procese kiekvieną kartą realizuojama kuri nors viena to žodžio reikšmė (aktualioji reikšmė). Atskiros žodžio reikšmės realizavimo sąlygos, žodžio aplinka, kurioje jis vartojamas, vadinama kontekstu. Skiriamos dvi konteksto rūšys: makrokontekstas ir mikrokontekstas. Makrokontekstas apima didelę kalbėjimo akto atkarpą (rašte – pastraipą), kurioje dėstomos glaudžiai susijusios mintys. Mikrokontekstas neišeina iš sakinio ribų. Leksikologijai svarbus minimalusis kontekstas (mikrokontekstas), padedantis išryškinti aktualiąją žodžio reikšmę. Dažniausiai tai tam tikri žodžių junginiai, kuriuose atsiskleidžia sintagminiai žodžių, pavartotų viena ar kita reikšme, santykiai.

Visos daugiareikšmio žodžio reikšmės sudaro semantinę žodžio struktūrą. Kiekvieno žodžio semantinei struktūrai būdinga tam tikra reikšmių hierarchija: semantinis centras, arba pagrindinė reikšmė, ir platesnė ar siauresnė reikšmių periferija, arba šalutinės reikšmės.

Pagrindinė yra ta žodžio reikšmė, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto, t. y. nuo tą žodį supančių žodžių reikšmių, nuo žodžio pozicijos įvairiuose konkrečiuose posakiuose. Visiškas reikšmės nepriklausymas nuo kitų žodžių reikšmių neįmanomas. Kitaip sakant, pagrindinė reikšmė yra ta, kuri labiausiai nulemta paradigminių santykių ir mažiausiai sintagminių. Šalutinės reikšmės dažniausiai priklauso nuo žodžio pozicijos, t. y. gali būti suprastos tik tada, kai žodis jungiasi su tam tikrais, o ne bet kokiais žodžiais. Pavyzdžiui, daiktavardis kelias gali turėti tokias reikšmes: 1. „žemės ruožas, kuriuo einama, važiuojama“: Kelias ėjo mišku; 2. ,,vieta, linija, kur vyksta susisiekimas“: vandens kelias; 3. „kelionė“: Raitelis išsiruošė į kelią; 4. „kryptis, maršrutas“: Parodykit kelią į teatrą; 5. „veikimo, tikslo siekimo būdas“: Darbas kelias į pasisekimą. Pagrindinė šio žodžio reikšmė yra pirmoji, nes ji realizuojama gana įvairiuose kontekstuose be didesnių apribojimų (plg. siauras, tiesus, lygus kelias; Vilniaus kelias; tiesti kelią, važiuoti keliu, kelyje rasti ir t. t.). Šia reikšme vartojamas žodis įeina į griežtai apibrėžtą teminę grupę: kelias gali reikšti gimininę sąvoką ir apimti rūšines sąvokas reiškiančius žodžius: plentas, vieškelis, takas. Žodis, pavartotas visomis kitomis reikšmėmis, neturi tokių ryškių santykių su kitų žodžių reikšmėmis, bet jo sintagminiai ryšiai labiau apibrėžti, apriboti. Pavyzdžiui, ,,krypties, maršruto“ reikšmę žodis kelias gali turėti, tik pavartotas su veiksmažodžiu rodyti ar jo vediniais; niekas nesako aptarti kelią reikšme „aptarti maršrutą“, arba kelias nepavyko reikšme „kelionė nepavyko“ ir t. t.

Kadangi pagrindinė reikšmė mažiausiai priklauso nuo konteksto, kalbotyroje ją įprasta laikyti laisvąja, arba nesusijusia, reikšme. Šalutinės reikšmės dar vadinamos susijusiomis, arba sietinėmis.

Daugumos žodžių pagrindinės reikšmės dažniausiai esti pirminės istoriniu požiūriu, o šalutinės paprastai yra vėlesnis kalbos raidos produktas. Šalutinės reikšmės atsiranda tada, kai iškyla reikalas pavadinti naujus daiktus ar reiškinius, naujas sąvokas, dar neturinčias pavadinimo. Naujas, neturintis pavadinimo tikrovės objektas jau žinomo dalyko vardu pavadinamas ne atsitiktinai, o remiantis tų daiktų panašumu ar kokiu nors loginiu jų ryšiu. Pavyzdžiui, žodį plunksna „raginis stiebelis su pūkais iš šalių ant paukščio kūno“ pritaikius kitiems panašią formą turintiems ir ypač panašią funkciją atliekantiems objektams pavadinti, susidarė tokios naujos jo reikšmės: 1 „plieninė plokštelė rašyti rašalu ar tušu“: Rašau su nauja plunksna; 2. „spyruoklė“: laikrodžio plunksna. Žodis namas gali reikšti: 1. „gyvenamąjį trobesį“: mūrinis namas; 2. „šeimos ūkį, sodybą“: namų šeimininkė; 3. „gyvenamąją vietą“: pasiilgti savo namų; 4. „drauge gyvenančius žmones, šeimyną“: Perduokit namams linkėjimus. Šias reikšmes yra nulėmę loginiai pavadinamų dalykų ryšiai, ir visos jos yra atsiradusios iš pagrindinės reikšmės.

Tačiau šitokia reikšmių ypatybė būdinga toli gražu ne visiems žodžiams. Įvairūs kalbiniai ir nekalbiniai procesai yra nulėmę, kad kai kurios istoriškai pirminės reikšmes dabartinėje kalboje yra pasitraukusios į periferiją arba net ir visai išnykusios, o kitos reikšmės, kurios atsirado vėliau, dabar yra tapusios pagrindinėmis. Pavyzdžiui, dabartinėje kalboje žodžio bičiulis pagrindinė reikšmė yra „artimas, geras draugas“, o pirminė šio žodžio reikšmė „kas su kitais bendrai turi bites, bitininkas“ dabar tapusi šalutine.

Vienos žodžio reikšmės ryšys su kita reikšme, kai viena iš jų paaiškina kitos atsiradimą, yra vadinamas semantine motyvacija. Motyvuojanti reikšmė dažniausiai yra pagrindinė žodžio reikšmė, nes, kaip matyti iš daugelio pavyzdžių, ji yra nulėmusi šalutinių reikšmių atsiradimą. Tiesa, pasitaiko atvejų, nors jie ir reti, kada kai kurias reikšmes motyvuoja ne pagrindinė, o viena iš šalutinių reikšmių. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ pateikia tokias žodžio kerėpla reikšmes: 1. „trišakis medelis, statomas žemyn šakomis, žaidžiant tam tikrą vaikišką žaidimą“; 2. „daug vietos užimantis daiktas, griozdas“; 3. „nerangus, nevikrus žmogus“. Šio žodžio trečioji reikšmė yra glaudžiau susijusi su antrąja, o ne su pirmąja reikšme, todėl galima manyti, kad čia šalutinė reikšmė motyvuoja kitą šalutinę reikšmę.

Semantinis ryšys tarp motyvuojančios ir motyvuotųjų reikšmių yra nevienodas. Jis gali būti labai ryškus, bet gali būti ir gerokai apiblukęs. Pavyzdžiui, visai suprantama, kodėl akimi vadinama tinklo ar mezginio skylė, korio skylutė (regėjimo organo ir pavadinamų skylučių formos panašumas), žiedo papuošalas (formos, blizgesio panašumas), bet semantinis ryšys tarp akies, kaip regėjimo organo, ir akies, kaip kortų vertės ženklo, yra visai neaiškus. Labai apčiuopiamas, pavyzdžiui, ryšys ir tarp tokių žodžių reikšmių: sparnas 1. „paukščių, vabzdžių skrendamasis organas“; 2. „plokštuma skersai lėktuvo korpusą, padedanti susidaryti keliamajai jėgai“; 3. „vėjinio malūno vėjo sukamos dalies plokštė“; 4. „rogių prieduras iš šono“; sunkus 1. „daug sveriantis“; 2. „reikalaujantis daug jėgų“; 3. „vargingas“; 4. „slegiantis, nemalonus“ ir t. t. Tačiau dabar jau sunku suvokti ryšį tarp tokių žodžių reikšmių: kiaulė „naminis gyvulys“ ir „šieno kupeta“, lova „gulimasis baldas“ ir „lysvė, ežia“, lupti „šalinti luobą, kevalą, žievę“ ir „mušti, bausti mušimu“. Labai sunku, o kartais net ir neįmanoma semantinį ryšį įžiūrėti tarp pagrindinių ir terminologizuotų žodžio reikšmių, pvz.: katinas 1. „kačių patinas“; 2. šnek. „drožtuvas, oblius dviem obliuoti, dvitraukis“; raktas 1. „įrankis užraktui atrakinti ar užrakinti“; 2. muz. „ženklas, rodantis natų aukštumą ir jų pavadinimą“; giminė l. „grupė žmonių, turinčių bendrus netolimus protėvius“; 2. „giminaitis“; 3. lingv. „gramatinė vardažodžių kategorija“.

Kai žodžio reikšmių ryšys visiškai nutrūksta, žodis suskyla į atskirus žodžius – homonimus.

Šalutinės žodžio reikšmės gali būti tiesioginės ir perkeltinės. Žodžiai, vartojami šalutinėmis tiesioginėmis reikšmėmis, tik pavadina tikrovės objektus, bet nereiškia pavadinamo objekto vertinimo; kitaip sakant, emociniu atžvilgiu jie dažniausiai neutralūs. Ši šalutinių tiesioginių reikšmių ypatybė daro jas panašias į pagrindines reikšmes, nes ir pagrindinėm reikšmėm vartojami žodžiai dažniausiai esti emociškai neutralūs. Dėl tos priežasties lietuvių kalbotyroje ir pagrindinės, ir šalutinės-tiesioginės reikšmės vadinamos tiesioginėmis reikšmėmis.

Perkeltinės reikšmės atsiranda tada, kai norima emociniu požiūriu neutralų kokio nors dalyko pavadinimą pakeisti ekspresyviu, tam tikrą emocinį toną turinčiu žodžiu. Vadinasi, perkeltinėmis reikšmėmis pavartoti žodžiai visada atlieka dvejopą funkciją – nominatyvinę ir emocinę-ekspresinę.

Perkeltinės reikšmės esti metaforinės ir metoniminės. Kai žodis, žymintis kokį tikrovės dalyką, sąmoningai keičiamas žodžiu, pavadinančiu kitą tikrovės dalyką dėl tų dalykų panašumo, susiformuoja metaforinė reikšmė. Kai žodžio perkėlimo pagrindas – loginis pavadinamų dalykų ryšys, naujai susidariusi perkeltinė reikšmė yra metoniminė. Pavyzdžiui, kai žiaurus žmogus pavadinamas žvėrimi, plėšrus – vilku, nemandagus, netvarkingas – kiaule, kvailas – asilu, ar avinu, dėl panašių vidinių pavadinamų dalykų ypatybių, susidaro perkeltinės metaforinės žodžių žvėris, vilkas, kiaulė, asilas, avinas reikšmės. Žodžio liežuvis perkeltinė reikšmė „liežuvavimas, apkalbos, šmeižtai“ yra susiformavusi metoniminiu būdu (čia kūno dalies pavadinimas pakeičia jos atliekamo veiksmo pavadinimą). Tas pats žodis gali turėti ir metaforinių, ir metoniminių perkeltinių reikšmių. Pavyzdžiui, žodis išsižioti „praverti burną“ turi kelias perkeltines metonimines reikšmes (rezultatas pasakomas vietoj priežasties): 1. „nustebti“: Išsižios žvėrys, pamatę mane tokią gražią,pagalvojo ilgauodegė. (Cvir.); 2. „pasakyti, prasitarti apie ką“: Vienam išsižiojau, tai visiems apskalatijo; 3. „pradėti rėkti“: Ko čia išsižiojai kaip daržinės vartai. Metaforinio perkėlimo būdu, remiantis sukeliamo veiksmo įspūdžio panašumu, susidarė atskira šio žodžio reikšmė: „įtrūkti, įplyšti, atsiknoti“: Batai vėl išsižiojo.

Perkeltinės žodžio reikšmės susiformuoja ne iš karto. Jos yra ilgai trunkančio proceso rezultatas. Tai, kad žodis tam tikrame kontekste buvo pavartotas metaforiškai ar metonimiškai, dar nereiškia, kad jau atsirado atskira perkeltinė žodžio reikšmė. Su įvairiais reikšmės perkėlimais kalboje susiduriama kiekviename žingsnyje. Ypač dažnai reikšmės perkėlimu, kaip menine priemone, naudojamasi grožinėje literatūroje. Pavyzdžiui, Vaižganto sakinyje Juo kaitriau saulė svilina, juo daugiau žemė čirškia ir žvanga žodis žemė pavartotas metonimiškai vietoje pasakymo žemėje griežiantys žiogai, joje augantys žvangučiai. S.Nėries eilėraščio posme Vėjelis rytmetinis pučia, aveles padangėje gano žodis avelė metaforiškai pavartotas vietoje žodžio debesėlis. Metaforiškas ir metonimiškas J. Avyžiaus sakinys Skriaudos tebekraujuoja (čia skriaudos padariniai lyginami su negyjančios žaizdos kraujavimu). Tačiau visais šiais atvejais negalima kalbėti apie perkeltinę žodžių žemė, avelė, skriaudos reikšmę. Tai tėra tik perkeltinis vartojimas, tam tikras laikinas semantinis variantas, atsitiktinis semantinis naujadaras. Ir tik „pakartotinai vartojamas ta pačia reikšme įvairesniuose junginiuose, buvęs semantinis naujadaras gali paplisti ir tapti savarankiška perkeltine žodžio reikšme“.

Tas pats dabartinės lietuvių kalbos žodis, be pagrindinės reikšmės, gali turėti: a) kelias šalutines tiesiogines ir vieną ar kelias perkeltines reikšmes; b) tik šalutinių tiesioginių; c) tik perkeltinių reikšmių. Pavyzdžiui:

a) laužas 1. „krūva virbų, šakų“: Miške sumesti šakų laužai; 2. „lauke kūrenama ugnis, deginama medžių šakų krūva“: Lauže išsikepėme bulvių; 3. „suversta kokių sulaužytų daiktų krūva“: metalo laužas; 4. „lokio guolis“: Lokys guli lauže; 5. prk. „sena, sukrypusi troba“: Senus laužus liepia griauti; 6. prk. „apsileidėlis, tinginys“: Jis – baisus laužas;

b) skleisti l. „tiesti, kloti“: Vadas išskleidė žemėlapį; 2. „skėsti, plėsti“: Paukštis skleidžia sparnus; 3. „sprogti (apie lapus, pumpurus)“: Pumpurai, žiedai jau skleidžiasi; 4. „skirti, darant tarpą“: Eina, rugius skleisdamas; 5. „plėsti, leisti teikti“: Šviesa skleidė ypatingą jaukumą aplink; 6. „platinti“: skleisti naujas idėjas;

c) barzda 1. „apatinės veido dalies plaukai“: senis su ilga barzda; 2. prk. „žmogus su barzda“; 3. prk. „smakras“: barzdą nušalti; 4. prk. „įvairaus pobūdžio atsikišimas daikto apačioje“: gaidžio barzda, rakto barzda (galvutė).

Atskirti daugiareikšmio žodžio reikšmes yra gana sunkus uždavinys. Leksikografijos praktikoje neretai kyla klausimas, kokiais kriterijais vadovaujantis turi būti išskiriamos žodžių reikšmės ir ar yra kokios nors jų objektyvios ribos. Labai tiksliai suformuluotų daugiareikšmių žodžių reikšmių skyrimo kriterijų iki šiol nėra. Matyt, todėl įvairaus stambumo ir paskirties žodynai tą pačią kurio nors žodžio reikšmių sritį suskirsto nevienodai. Pavyzdžiui, LKŽ nurodo 6 žodžio namas reikšmes: 1. „gyvenamasis ar šiaip koks trobesys“; 2. „šeimos ūkis, sodyba“; 3. „šeimyna, žmonės, drauge gyvenantys“; 4. „tvartas“; 5. „atskirai pastatytas nedidelis trobesys su virykle vasarai“; 6. „priemenė“; atskiru antraštiniu žodžiu čia pateikiama ir šio žodžio daugiskaita namai, nurodant net 7 reikšmes, iš kurių trys atitinka žodžio namas pirmą, antrą ir trečią reikšmes, o keturios visiškai skiriasi nuo nurodytų namo reikšmių: l. „nuolatinė gyvenamoji vieta“; 2. „kokia nors valstybinė, visuomeninė ar pan. įstaiga, pats tokios įstaigos pastatas“; 3. „minkštakūnių ar kitokių gyvių raginis apdangalas, kiautas, šarvas“; 4, „nuovala, placenta“. DLKŽ pateikiamas tik vienas antraštinis žodis namas ir nurodomos 6 jo reikšmės: 1. „gyvenamasis trobesys“; 2. dgs. „gyvenamoji vieta, buveinė“; 3. dgs. „šeimos ūkis, sodyba“; 4. dgs. „drauge gyvenantys žmonės, šeimyna“; 5. dgs. „kokia nors visuomeninė įstaiga“; 6. ryt. „tvartas“. Kaipgi yra iš tikrųjų? Ar lietuvių kalboje yra viena leksema namas, ar galima kalbėti apie dvi leksemas, iš kurių viena kaitoma vienaskaita ir daugiskaita, o kita teturi daugiskaitos formas? Tokių ir panašių klausimų iškyla labai dažnai, ir kol nebus aiškiai teoriškai suformuluotų reikšmių skyrimo kriterijų, painiavos žodynuose nebus išvengta.

Daugiareikšmio žodžio reikšmės pirmiausia turėtų būti skiriamos pagal žodžio, vartojamo įvairiomis reikšmėmis, sintaksinę ir leksinę poziciją, t. y. žiūrint žodžio gramatinio ir leksinio valentingumo. Gramatinis valentingumas ypač svarbus, aprašant veiksmažodžio semantiką. Labai svarbu išsiaiškinti, kokius būtinuosius valentingumo partnerius (determinantus) turi nagrinėjamas veiksmažodis. Būtinųjų determinantų kombinacijų skirtingumas rodo veiksmažodžio leksinės reikšmės skirtingumą. Pavyzdžiui, veiksmažodis priklausyti yra dvivalentis ir gali turėti dvi determinantų kombinacijas: vardininką ir naudininką (Namas priklauso tėvui) arba vardininką ir kilmininką su prielinksniu nuo (Viskas priklauso nuo tėvo). Šiose kombinacijose realizuojamos kiek skirtingos leksinės reikšmės: 1. „būti nuosavybe“ ir 2. „sietis priežasties ir pasekmės santykiu“. Jei gramatinis veiksmažodžio valentingumas reikšmių nediferencijuoja, žiūrima jo leksinio valentingumo. Skiriant kitų kalbos dalių reikšmes, gramatiniu žodžių valentingumu nedaug kur tegalima pasiremti, nes įvairiom reikšmėm vartojami būdvardžiai, o dažnai ir daiktavardžiai vartojami labai panašiose ar net tapačiose pozicijose. Todėl šiuo atveju aktualu suvokti aprašomų žodžių leksinį valentingumą, t.y. išsiaiškinti, su kokių leksinių-semantinių grupių žodžiais jie gali sudaryti junginius.

Štai, pavyzdžiui, jei būdvardis sunkus, -i sudaro junginius su konkrečių, galimų pasverti daiktų pavadinimais, jis reiškia „daug sveriantis, svarus“ (sunkus daiktas, lagaminas, sunki našta), jei tas pats būdvardis pažymi abstrakčiuosius daiktavardžius (dažniausiai apibūdinančius žmogaus veiklą), jis turi jau kitą reikšmę – „reikalaujantis daug jėgų, nelengvas atlikti“ (sunkus darbas, uždavinys, sunkios pareigos); būdvardžio sunkus, -i junginys su daiktavardžiu gyvenimas leidžia išskirti dar vieną reikšmę „vargingas“, o jei sunkaus pažymimasis žodis yra nusikaltimas, galima kalbėti apie šio būdvardžio reikšmę „didelis“.

Vadinasi, vienas iš svarbiausių žodžių reikšmių skyrimo kriterijų yra žodžių sintagminių santykių visuma.

Skirstant reikšmes, būtina atsižvelgti ir į paradigminius žodžių santykius. Žodis, vartojamas skirtingomis reikšmėmis, paprastai įeina į skirtingus semantinius laukus, t. y. priklauso ne toms pačioms teminėms grupėms, gali turėti kitokių sinonimų ir antonimų. Pavyzdžiui, daiktavardis ragas turi tokias reikšmes. 1. „kieta, smaili gyvulio kaktos išauga“; 2. „rago pavidalo pučiamasis muzikos ar signalinis instrumentas“; 3. „raginė medžiaga“ ir kt. Pirmąja reikšme vartojamas žodis įeina į „kūno dalių“ semantinį lauką, antrąja reikšme – į „muzikos instrumentų“, trečiąja – į „medžiagų, iš kurių kas gaminama“ grupę ir t. t. Būdvardis senas, vartojamas pirmąja reikšme „turintis daug amžiaus“ (senas žmogus, sena karvė), įeina į amžių charakterizuojančių būdvardžių leksinę-semantinę grupę, jam antonimiškas būdvardis jaunas „nedaug amžiaus turintis“; senas reikšme „jau kuris laikas esantis“ (sena skola, senas tarnautojas) sudaro antonimų porą su būdvardžiu naujas „neseniai atsiradęs ar įgytas“, o reikšme „anksčiau buvęs“ (sena tvarka, senos pažiūros) antonimiškas būdvardžiui dabartinis, modernus.

Išskiriant daugiareikšmių būdvardžių reikšmes, kartais reikia žiūrėti ir į tai, kokios gramatinės formos reprezentuoja vieną ar kitą reikšmę. Lietuvių kalboje yra nemažai žodžių, kurių daugiskaitos formos gali turėti kitą, negu vienaskaitos formos, nors ir artimą reikšmę. Pavyzdžiui, pipiras yra „pipirmedžio grūdas, vartojamas prieskoniams“. Šia reikšme pipiras vartojamas ir vienaskaita, ir daugiskaita. Bet daugiskaitos forma pipirai reiškia ir „tų grūdų miltai, vartojami prieskoniams“. Yra ir tokių reikšmių, kurias turi vienaskaitos forma tevartojami žodžiai, pvz., sėkla reikšme „žiedinių augalų dauginimosi organas, grūdas“ turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, o kitomis reikšmėmis „sėjamieji javų, daržovių grūdai“ ir „veislė“ – tik vienaskaitą.

Lietuvių ir kitų kalbų leksikografijoje nėra nusistovėjusios nuomonės, ar tokios atskiros daiktavardžio formos laikytinos tik atskiromis žodžių reikšmėmis ar atskirais žodžiais. Dėl to įvairiuose žodynuose, kaip rodo namo pavyzdys, reikšmės išskiriamos nevienodai. Sprendžiant šią problemą, matyt, reikėtų žiūrėti ne tiek formalių reikšmės išreiškimo skirtumų, o labiau remtis minėta sintagminių santykių analize. To paties žodžio reikšmėmis reikėtų laikyti žodžius, kurių sintagminiai ryšiai įvairiais vartojimo atvejais lieka nepakitę.

Svarbus ir dar vienas reikšmių skyrimo kriterijus. Tai emocinė ir funkcinė žodžio spalva. Jei viename kontekste žodis yra stilistiškai neutralus, o kitame įgyja emocingumo ir vaizdingumo, galima kalbėti apie dvi jo reikšmes: tiesioginę ir perkeltinę.

Daugiareikšmių žodžių reikšmių tipus bei tų reikšmių ypatybes galima pavaizduoti grafiškai (žr. lentelę).

 

Reikšmės tipas

Reikšmės ypatybės

ryšio su kitų žodžių reikšmėmis požiūriu

emociniu

požiūriu

istoriniu (motyvavimo) požiūriu

Pagrindinė

Laisvoji

Dažniausiai neutrali

Dažniausiai pirminė (motyvuojanti)

Šalutinė

Tiesioginė

Susijusioji

Neutrali

Dažniausiai antrinė (motyvuota)

Perkeltinė

Susijusioji

Emocinga

Antrinė

(motyvuota)

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *