Žodis ir daiktas

      Kaip žinome, daugelis žodžių yra įvairių daiktų, reiškinių, ypatybių, veiksmų bei procesų pavadinimai (pvz.: namas, lietus, baltas, eiti, snigti). Kyla klausimas, ar yra koks tiesioginės priklausomybės ryšys tarp daikto, reiškinio, ypatybės ar veiksmo ir jo pavadinimo, ar tokio ryšio nėra?

Nesunku suvokti, kad tarp žodį sudarančio garsų komplekso ir tuo kompleksu žymimo daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra. Jeigu toks ryšys būtų, tada visose kalbose tas pats daiktas ar reiškinys būtų vienodai arba bent panašiai vadinamas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, duona latvių kalboje vadinama maize, prūsų – geits, anglų – bread, vokiečių – Brot, prancūzų – pain, estų – leib (leiva) ir t. t. Netgi ir vienoje kalboje, ypač atskirose jos tarmėse, tas pats daiktas ar reiškinys kartais nevienodai vadinamas (plg. bulvės pavadinimas lietuvių kalbos tarmėse: bulbė, builė. dūlė, rapukas, ropė, roputė ir kt).

Kad tarp žodžio garsų komplekso ir juo žyminio daikto ar reiškinio tiesioginės priklausomybės, tiesioginio ryšio nėra, rodo dar ir tai, kad kalbos raidoje tie patys daiktai ar reiškiniai gali gauti naujus pavadinimus. Pavyzdžiui, seniau lietuvių kalboje kumelė buvo vadinama ašva, indas – ryku, senas – vetušu, krūtis – kreklu, žudyti – žavinti.

Nors tarp žodžio garsų komplekso ir juo žymimo daikto tiesioginės priklausomybės nėra, tačiau tai nereiškia, kad žodis yra visiškai savavališkas padaras, kad mes galime laisvai keisti daiktų pavadinimus (pvz., šunį vadinti ožka, kėde – stalu ir t. t.). Tokios „laisvės“ kalba nepripažįsta, nes žodis yra tam tikro žmonių kolektyvo priimtas, istoriškai prie tam tikro daikto ar reiškinio „pritvirtintas“ ženklas.

Vienokio ar kitokio garsų komplekso pasirinkimas kokiam nors daiktui ar reiškiniui vadinti dažnai mums rodosi visai atsitiktinis, nemotyvuotas. Tai ypač pasakytina apie vad. paprastuosius, iš senų senovės paveldėtus žodžius, tokius kaip akmuo, dirbti, eiti, saulė, žemė ir pan. Mes dabar negalime paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, lietuvių kalboje tam tikras uolienos gabalas pavadintas akmeniu, šviečiantis ir šildantis dangaus kūnas – saule, o ne kokiais kitais garsų kompleksais. Tačiau tai dar nereiškia, kad žiloje senovėje, kai buvo kuriami tie žodžiai, jų kūrėjai visai savavališkai sujungė atskirus garsus į tam tikrus kompleksus ir jais pavadino tuos daiktus.

Kaip rodo naujesnieji žodžiai, ypač kai kurie vediniai, kartais žodžio garsų kompleksas ir jo reikšmė būna susiję su tuo žodžiu žymimo daikto ar reiškinio vaizdiniu, su daikto ar reiškinio ypatybėmis. Pavyzdžiui, tas lietuvis, kuris pirmasis pavadino tam tikrą paukštelį sniegena, matyt, pastebėjo būdingą jo ypatybę – pasirodyti mūsų gyvenamoje teritorijoje drauge su pirmu sniegu. Šita to paukštelio ypatybė, kaip yra pažymėjęs ukrainų lingvistas L. Bulachovskis, kritusi į akį ir rusui, davusiam pavadinimą снегирь. Tuo tarpu serbui, pirmajam pavadinusiam tą paukštelį zimovka, atkreipė dėmesį ne konkretus žiemos požymis – sniegas, bet apskritai žiema. Pirmasis sniegeną pavadinęs vokietis žodžiu Gimpel (vok. vidurio aukštaičių Gümpel kilęs iš gumpen „strakčioti, šokinėti“) turbūt įsidėmėjo šio paukštelio straksėjimą, šokinėjimą, o prancūzas, pirmasis davęs jam pavadinimą pivoine, turėjo galvoje panašią į bijūno to paukštelio patinėlio spalvą. Spalvos požymis atsispindi ir lotyniškame pavadinime Pyrrhula. Prancūzų kalboje yra ir kitas sniegenos pavadinimas – bouvreuil, kilęs iš lot. bovariolus „(galvijų) piemenėlis“; šio pavadinimo atsiradimas siejamas su tuo, kad sniegenos mėgstančios sekioti paskui galvijų bandas.

Kitas pavyzdys – serbento pavadinimas. Lietuviai šį vaiskrūmį bei jo uogas pavadino pagal neesminį požymį – sirpimą, nokimą (plg. sirpti), rusai – pagal jo kvapą (rusų tarmėse смород „smarvė, dvokimas“), o lenkai – pagal augimo vietą: porzeczka, t.y. paupio augalas (lenkų porzecze – ,,paupys“). Vokiečiai serbentą vadina Johanisbeere („Jono uoga“) toks pavadinimas veikiausiai yra mitologinės ar legendinės kilmės. Į vokiečius yra nusižiūrėję ir latviai, kurie serbentą vadina janoga, nors greta šio turi ir kitą pavadinimą – upene, susijusį su augimo vieta prie upių (tarmėse yra dar ir sustarene, sustrene, kilę iš estų kalbos). Prancūzų, groseille, kaip manoma, yra skolinys iš sv. Krauselbeere „Garbiniuotoji uoga“, o anglų currant – per prancūzų ir lotynų kalbas susijęs su graikišku vietovardžiu.

Su kokiu daikto požymiu ar vaizdiniu gali būti susijęs to daikto pavadinimas, daug priklauso nuo asociacijų, kylančių pavadinimo kūrėjo sąmonėje. Yra tokių daiktų, kurių pavadinimams atsirasti įvairiose kalbose turėjo įtakos tas pats požymis ar vaizdinys. Pavyzdžiui, pastebėta, kad daugelyje indoeuropiečių kalbų veido pavadinimas susijęs su veiksmažodžiais, reiškiančiais matymą, pvz.: liet. veidas (plg. veizdėti „žiūrėti“, išvydo „pamatė“), o vok. Gesicht (plg. sehen „matyti“), pranc. visage (plg. lot. visus „matymas“ < videre „matyti“). Sodo bei daržo pavadinimai ne vienoje indoeuropiečių kalboje turi šaknis, reiškiančias „aptvertą vietą“ (plg. rus. огород, lenk. ogrod, čekų zahrada, vok. Garten, lot. hortus ir kt.).

Tokių žodžių, kurių atsiradimas vienaip ar kitaip yra susijęs su jais vadinamų daiktų ar reiškinių požymiais, vaizdiniais ar įvairiomis asociacijomis, kalbose palyginti nedaug. Daug daugiau jose yra tokių (net ir išvestinių), kurie nerodo jokio ryšio su tais žodžiais žymimais daiktais ar reiškiniais, ypatybėmis, veiksniais, procesais. Tačiau reikia neužmiršti, kad kokio nors daikto ar reiškinio požymis, vaizdinys, asociacijos, susiję su jo pavadinimu, ilgainiui galėjo išblukti, o pavadinimą sudarantis garsų kompleksas galėjo pakisti ir tuo būdu visiškai išdilti kadaise buvę požymio, vaizdinio ar asociacijų pėdsakai. Todėl tam tikrų daiktų ar reiškinių pavadinimai, iš pradžios galėję būti motyvuoti, ilgainiui virto visai nemotyvuotais. Pavyzdžiui, jeigu arklys dar lengvai siejasi su arti, arklas, tai karvės jau nebeįmanoma susieti su atitinkamos garsinės struktūros ir reikšmės lietuviškais žodžiais ir jais vadinamomis realijomis (etimologijos specialistai karvę gretina su lot. cornu, got. haurn, reiškiančiais „ragą“).

Antra vertus, kalbose yra ir tokių žodžių, kuriuos galima laikyti net tiesioginiais juos žymimų daiktų ar reiškimų atspindžiais. Tai įvairūs jaustukai (ai! oi! ui! ir pan.) ir iš dalies vad. onomatopėjiniai žodžiai (kukuoti, gurgėti, dardėti, miaukti ir pan.). Bet jie sudaro nedidelį kalbų leksikos sluoksnį.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *