Žodžio supratimas

      Kas yra žodis?

Empiriškai (t. y. iš patyrimo) mes visi žinome, kas yra žodis, todėl kai kam gali rodytis keistas ar net juokingas šis klausimas. Kiekvienas iš mūsų turbūt nesumaišys žodžio su sakiniu, žodžių junginiu ar garsu ir prireikus galėtų suminėti šimtus, o gal ir tūkstančius savo gimtosios kalbos žodžių. Tačiau moksliškai apibrėžti žodį, kaip ir sakinį, taip pat nelengva, nes jo prigimtis gana sudėtinga. Todėl ir nenuostabu, kad kalbos mokslo darbuose galima rasti daugybę įvairių įvairiausių žodžio apibrėžimų, pvz.: „Žodis yra trumpiausias, reikšmės ir formos atžvilgiu savarankiškas kalbos vienetas“ (V. Žirmunskis), „Žodis yra sakinio segmentas, kurį galima atskirti pauzėmis“ (Č. Hoketas), „Žodis – tai minimali savarankiška šnekos atkarpa, turinti leksinę reikšmę […] ir gramatiškai apiforminta pagal tam tikros kalbos dėsnius“ (A. Reformatskis).

Nesileisdami į šių ir kitų apibrėžimų analizę (kiekvienam jų būtų galima šį tą prikišti) ir nebūdami dideli žodžio apibrėžimo skeptikai (kaip, pavyzdžiui, žymus prancūzų lingvistas A. Mejė, kuris yra pasakęs, kad „le mot est en principe indefinissable“ („Žodis iš esmės yra neapibrėžiamas“), pateiksime tokį darbinį žodžio apibrėžimą, nepretenduodami į jo tobulumą: Žodis tai pagrindinis šnekos vienetas, turintis savarankišką reikšmę ir laisvai atkuriamas šnekos aktuose.

Kad žodis yra pagrindinis šnekos vienetas, matyti iš to, jog jis, o ne garsas ar morfa, sudaro savarankišką sakinio struktūros komponentą. Kartais, kaip matėme, net vienas žodis gali būti sakinys (Temsta; Šąla; Nerūkyti! ir pan.). Kad žodis turi savarankišką reikšmę, tai akivaizdžiai rodo jo palyginimas su garsu ir morfa. Atskirai ištarti garsai, kaip žinome, neturi jokios reikšmės, o morfos (realizuotos morfemos), nors ir turi tam tikrą reikšmę, bet ta reikšmė glaudžiai susijusi su kitų morfų reikšmėmis, nėra visai savarankiška (savarankiška ji būna tik tais atvejais, kai morfa sutampa su žodžiu, plg. žodžius aš, tu, ir, o, bet ir pan., kuriuos galima traktuoti ir kaip šaknines morfemas). Kas kita žodis: jis ir skyrium ištartas turi savarankišką reikšmę (net ir tokie trumpi tarnybiniai žodžiai, kaip ant, su, be savo gramatinės reikšmės, turi ir tam tikrą leksinės reikšmės minimumą: ant – tai „ko nors viršuje“, su – „drauge su kuo nors“).

Pagaliau kad žodis yra laisvai atkuriamas šnekos aktuose, šnekos procese kaip gatavas vienetas, tai lengvai patiriame, mokydamiesi kurios nors svetimos kalbos. Norėdami išmokti svetimą kalbą, mes stengiamės įsiminti ne atskiras morfemas ar morfas, bet visą žodį, kaip tam tikrą atskirą savarankišką vienetą.

Kalbant apie kitus žodžio požymius, neatsispindinčius anksčiau pateiktame apibrėžime, reikia dar nurodyti, kad žodis – tai tam tikra garsinė struktūra, sudaryta pagal kiekvienai kalbai būdingus fonologijos dėsnius. Pavyzdžiui, tokių garsų kompleksų, kaip bmkas, pniaukti negalėsime laikyti lietuvių kalbos žodžiais, nes joje žodžiai neprasideda fonemų junginiais bm, pn. Turint galvoje žodžio garsinę, fonetinę pusę, lingvistinėje literatūroje neretai vartojamas fonetinio žodžio terminas.

Toliau žodis – tai tam tikra gramatinė struktūra, priklausanti tam tikrai gramatinei žodžių klasei ir atliekanti vienokias ar kitokias sintaksines funkcijas. Tose kalbose, kurios turi kaitybos afiksų, didesnė ar mažesnė netarnybinių žodžių dalis vartojama skirtingomis formomis (plg. stalas, stalo, stalui; angl. box, boxes; vok. das Buch, des Buches, die Bücher; pranc. je parle, nous parlons).

Be to, žodis yra tam tikra vientisinė struktūra, į kurią negalima įterpti kitų žodžių. Šiuo atžvilgiu žodis skiriasi nuo bet kokio sintaksinio žodžių junginio (sintagmos), kuris gali būti papildomas naujais žodžiais (plg. skaityti knygą ir skaityti gražią knygą; angį. to read a book ir to read an interesting book; vok. das Buch lesen ir das schöne Buch lesen; pranc. lire le livre ir lire un bel livre).

Kiekvienas žodis yra dvipusis: jį sudaro tam tikras garsų kompleksas ir tuo kompleksu reiškiamas turinys, reikšmė. Garsų kompleksas – tai materialioji (mūsų klausos organais girdima), o turinys – idealioji (mūsų sąmonės suvokiama) žodžio pusė. Pavyzdžiui, žodžio miškas materialioji pusė yra šešių garsų kompleksas, o idealioji – „medžiais apaugusi vieta“. Šiodvi pusės yra būtini bet kurio žodžio elementai: nėra žodžio be garsų komplekso, taip pat nėra žodžio, kuris neturėtų vienokios ar kitokios reikšmės.

Specialiuose leksikologijos darbuose kartais nurodoma ir daugiau žodžio požymių, tačiau jau ir iš čia suminėtųjų (esmingiausių) aiškiai matyti didelis žodžio, kaip pagrindinio šnekos vieneto, sudėtingumas. Kad būtų galima dar geriau suvokti žodžio esmę, pravartu paliesti jo santykį su įvairiais tikrovės dalykais, taip pat su žmogaus sąmonės reiškiniais, ypač sąvokomis.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *