Prijungiamieji sakiniai

     Prijungiamojo sakinio sąvoka. Sudėtinis sakinys gali būti sudarytas iš dviejų (ar kelių) gramatiškai vienas kitam priklausomų dėmenų (sakinių). Savarankiškas, nepriklausomas dėmuo (sakinys) vadinamas pagrindiniu, o prie jo prijungtas, jam priklausantis, užimantis viso sakinio struktūroje „žemesnį“ rangą – šalutiniu. Visas sakinys, susidedantis iš pagrindinio ir šalutinio dėmens, vadinamas prijungiamuoju sakiniu. Pavyzdžiui, sakinyje Mykolas nuėjo prie ugniavietės ir laukia, kol bandelės baigs kepti pagrindinis dėmuo yra pirmasis – Mykolas nuėjo prie ugniavietės ir laukia, o antrasis – kol bandelės baigs kepti – yra šalutinis, nes jis priklauso pirmajam dėmeniui, yra prijungtas prie jo jungtuku kol. Tą jo priklausymą čia rodo prijungiamasis žodis kol ir tai, kad jis atsako į tarinio klausimą – ko laukia?

Priklausydami pagrindiniam sakiniui, įvairių rūšių šalutiniai sakiniai primena vientisinio sakinio dalis. Tačiau nuo pastarųjų jie skiriasi tuo, kad turi svarbiausius sakinio požymius – predikatyvumą, predikatinį sakinio centrą (veiksnį ir tarinį – dvinariame sakinyje arba vieną jų – vienanariame sakinyje). Kitas labai svarbus skiriamasis šalutinio sakinio požymis, kad jis visada prasideda kokiu nors prijungiamuoju žodžiu (prijungiamuoju jungtuku ar santykiniu įvardžiu bei prieveiksmiu). Tas prijungiamasis žodis padaro šalutinį sakinį nesavarankišką, galintį užimti tik priklausomąją poziciją.

Prijungiamieji žodžiai. Prie pagrindimo sakinio šalutinis sakinys prijungiamas atitinkamais prijungiamaisiais žodžiais, kurie dažnai būna ir šalutinio sakinio rūšies rodikliai, rodo jo santykį su pagrindiniu, iš dviejų ar kelių tarpusavy susijusių sakinių vieną iš jų paverčia šalutiniu. Todėl galima sakyti, kad prijungiamieji žodžiai yra patys svarbiausi formalieji prijungimo indikatoriai. Be prijungiamųjų žodžių šalutinių sakinių nebūna. Sudėtinius sakinius, sudarytus be prijungiamųjų žodžių, daugumas lietuvių kalbos tyrinėtojų laiko sujungiamaisiais sakiniais arba savita sudėtinių sakinių rūšimi net ir tuo atveju, kai jų tarpusavio santykiai panašūs į prijungiamųjų sakinių.

Formaliųjų prijungimo rodiklių funkcijas gali atlikti šie dažniausiai vartojami prijungiamieji žodžiai: 1) prijungiamieji jungtukai: ar, jog, jei(gu), iki, kad, kadangi, kai, lyg, negu, nes, nors, tartum, vos; 2) santykiniai įvardžiai: kas, koks, -ia, kuris, keli, -ios (įvairių linksnių); 3) santykiniai prieveiksmiai: kada, kaip, kiek, kodėl, ko, kur.

Kai kurie prijungiamieji jungtukai yra daugiareikšmiai, jungiantys įvairių rūšių šalutinius sakinius. Dažnesni iš jų yra šie: kad, jog, ar. Kitais jų dažniausiai prijungiami tik vienos rūšies šalutiniai sakiniai; pvz., jungtukais kai, iki, ligi, vos jungiami šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai; kaip, lyg, tartum, tarsi – būdo aplinkybės (lyginamieji) sakiniai; kadangi, nes – priežasties aplinkybės; jei(gu) – sąlygos aplinkybės; nors (ir), tegu (ir) – nuolaidos aplinkybės sakiniai.

Be pavienių (vieninių) jungtukų, kurie eina tik šalutiniame sakinyje, yra porinių jungtukų, kurių pirmoji dalis eina šalutiniame sakinyje, visada prieš pagrindinį sakinį, o antroji pagrindiniame sakinyje: kai…tai, iki (ligi)…tai, juo…juo, juo…tuo, kuo…tuo, kadangi…tai; jeigu…tai; nors (ir)…bet (tačiau, vis dėlto).

Santykiniai įvardžiai ir prieveiksmiai, galintys eiti prijungiamaisiais žodžiais (visi jie prasideda k raide!), sudėtiniame prijungiamajame sakinyje atlieka dvejopą vaidmenį: pirma, jais prijungiami šalutiniai sakiniai prie pagrindinio, antra, jie eina dar ir kuria nors šalutinio sakinio dalimi, būtent: veiksniu, tarinio vardine dalimi, papildiniu, pažyminiu, kuria nors aplinkybe, nors jais būtų prijungti tos pačios rūšies šalutiniai sakiniai. Pavyzdžiui:

 

prijun2

Visi šie sakiniai, atsakantys į tą patį klausimą – ko nežinau? – yra šalutiniai papildinio sakiniai. Tačiau pačiame šalutiniame sakinyje prijungiamųjų žodžių vaidmuo skirtingas: eina jie skirtingomis sakinio dalimis, kurių formą daugiausia lemia šio sakinio valentinės (junglumo) ypatybės. Vadinasi, santykiniai įvardžiai ir prieveiksmiai turi savarankišką vaidmenį. O jungtukai rodo tik santykį tarp sakinių.

Santykiniai įvardžiai ir kai kurie prieveiksmiai turi dar vieną ypatumą: jie gali eiti su įvairiais prielinksniais, sudaryti prielinksnines konstrukcijas, pvz., apie kurį, iš kurio, nuo kurio, prie kurio, į kurį; iš kur, nuo kada.

Atliepiamieji žodžiai. Savotiško ryšio tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio vaidmenį atlieka atliepiamieji žodžiai, kurie kartu su prijungiamaisiais žodžiais vadinami koreliatais. Tai pagrindinio sakinio elementai, jo sudedamosios dalys, kurios pagrindinį sakinį dažniausiai padaro nepakankamai aiškų, tarsi nebaigtą. Vienais atvejais atliepiamasis žodis yra būtinas, o kitais – ne: sakinyje Vanduo buvo toks šaltas, kad gėlė sąnarius be atliepiamojo žodžio toks, galima sakyti, neįmanoma išsiversti, o sakinyje Kur šeimininkė ilgai miega, ten kiaulės visuomet žviegia atliepiamojo žodžio ten galėtų ir nebūti. Yra lietuvių kalboje ir tokių prijungiamųjų sakinių, kuriuose atliepiamasis žodis negalimas. Pavyzdys čia galėtų būti priežasties jungtukas nes, kuris niekada neturi atliepiamojo žodžio (atliepinio) pagrindiniame sakinyje, taip pat niekada nesudaro jungtukų poros.

Atliepiamieji žodžiai reiškiami šitokiomis morfologinėmis priemonėmis:

1) įvardžiais tas, toks, toks pat, tai, visa, visatai (bevardės giminės formos);

2) prieveiksmiais tada, taip, ten, tiek, todėl (dėl to), tuomet; tam, po to, už tai, čia, visada, visur.

Daugelis atliepiamųjų žodžių linkę sudaryti poras, santykiuoti su atitinkamais prijungiamaisiais žodžiais. Nemažai jų vienas nuo kito skiriasi tik pirmąja raide (prijungiamasis žodis prasideda k raide, o atliepiamasis – t): kas…tas; koks…toks; kada…tada; kaip…taip; kiek…tiek; kol…tol. Kiti jų gerokai daugiau skiriasi nuo prijungiamųjų žodžių: kai…tada; toks…kad (jog); taip…kad (jog); tiek…kad (jog); todėl (dėl to) …kad; tam…kad; ten… kur.

Kai prijungiamasis žodis yra santykinis įvardis ar prieveiksmis, šalutinis sakinys dažniausiai eina prieš pagrindinį sakinį, prieš atliepiamąjį žodį: Koks medis, tokie ir lapai; o prijungiamuoju jungtuku prasidedantis šalutinis sakinys eina po atliepiamojo žodžio: taip nustebau, kad nė žodžio negalėjau atsakyti.

Šalutinio sakinio vieta. Pagrindinio sakinio atžvilgiu šalutinio sakinio vieta gali būti trejopa: 1) prieš pagrindinį sakinį; 2) viduryje pagrindinio sakinio (įsiterpęs į jo vidurį) ir 3) po pagrindinio sakinio.

1. Prieš pagrindinį sakinį visada eina poriniais jungtukais prijungti šalutiniai sakiniai (pirmoji jungtuko dalis eina šalutiniame, o antroji pagrindiniame sakinyje): Kai Vytukas arčiau su Jonuku susipažino, tai pats nueidavo pusbrolio palapinėje pasėdėti (P. Maš). Juo ilgiau aš žiūriu, tuo aiškesnė man žemė (E. Miež). Jei aklas aklą ves, tai abudu į duobę įkris. Nors tvirtovės sienos griuvo, tačiau išlikusieji gruzinai nutarė gyvi nepasiduoti (A. Vien).

Prieš pagrindinį sakinį dažniausiai eina priežasties jungtuku kadangi prijungti šalutiniai sakiniai: Kadangi buvo jau vėlus vakaras, reikėjo kur nors apsistoti pasilsėti.

Prieš pagrindinį sakinį šalutiniai sakiniai dažniausiai eina ir tokiuose sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose, kuriais dažnai pasakomi pastovūs sustabarėję posakiai, patarlės bei priežodžiai: Kas daug girias, tas mažai dirba. Kokia galva, toks ir protas (J. Jabl). Ko ieškojo, ir rado. Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Kur kirvis, ten ir kotas.

Kitais atvejais šalutinis sakinys pasakomas prieš pagrindinį inversiškai, t. y. tada, kai norima tuo sakiniu ką nors pabrėžti, akcentuoti: Kad Vilius moka peštis, jis jau žinojo iš seniau (I. Simon). Kur jis yra, Joniukas pagaliau gerai nežino (J. Bil).

2. Į pagrindinio sakinio vidurį šalutinis sakinys dažniausiai įsiterpia tada, kai jis paaiškina ne gale, o viduryje esančią kurią nors pagrindinio sakinio dalį: Gintaras, kurį delne laikau, šviečia kaip saulė. (E. Miež). Už pakelės griovių, kuriuose dar telkšojo vanduo, abipus ėjo takas (V. Myk-Put). Jis pakėlė galvą, pasižiūrėjo, ar mes klausome, ir vėl skaitė toliau (A. Vencl). Jonas ilgai nesumojo, kas atsakyti, ir krypavo lyg neprakalbėdamas (Vaižg). Ten, kur vilkų pėdsakas krypo nuo kelelio į mišką, eigulys sustojo (J. Sok).

3. Po pagrindinio sakinio visada eina šalutiniai sakiniai, prijungti priežasties jungtuku nes, lyginamaisiais jungtukais kaip, negu, nei (po pagrindiniame sakinyje esančių aukštesniojo laipsnio būdvardžių ir prieveiksmiu), taip pat jungtukais kad, jog, turinčiais atliepiamuosius žodžius: Vasarojaus niekas nepasėjo, nes nebuvo nei sėklos, nei arklių (A. Vencl). Negaliu suteikti jai didesnės galybės, kaip ji dabar turi (J. Balč). Tačiau atostogos nutrūko anksčiau, negu buvo numatyta. Saulė, pakilusi į patį vidurį dangaus, taip kaitino, kad vyrai turėjo užsidėti šiaudines skrybėles (V. Myk-Put). Joms teko dabar tokia garbė, tiek laimės, jog ir apsakyti sunku (J. Balč). Avelės buvo tokios smalsios, jog seneliukas vos spėdavo paskui jas eiti.

Atkelti tokius sakinius prieš pagrindinį sakinį neįmanoma.

Tik po pagrindinio sakinio eina veiksnio ir papildinio sakiniai, prijungti jungtuku jog be atliepiamojo žodžio: Buvo matyti, jog kaimynas ruošėsi sutikti ne bet kokius svečius (Vaižg). Aplinkui šnekėjo, jog kitais metais nebuvę tokios daugybės žmonių (Žem).

Prijungiamųjų sakinių klasifikacija. Lietuvių kalbos vadovėliuose šalutiniai dėmenys klasifikuojami pagal tai, kurią pagrindinio dėmens dalį jie atstoja arba plačiau paaiškina. Kitaip tariant, žiūrima, kurios pagrindinio dėmens dalies pozicijoje eina šalutinis dėmuo, kurios sakinio dalies turinį jis išplečia, paryškina. Todėl skiriami šalutiniai veiksnio, tarinio ir kt. dėmenys. Nustatyti jų rūšis beveik visada padeda atitinkamas klausimas, be to, ir kiti požymiai.

Paprastai vadovaujamasi tokiais šalutinių dėmenų klasifikacijos kriterijais: 1) iš pagrindinio dėmens sprendžiame, kokią sintaksinę funkciją atlieka šalutinis dėmuo (paprastai išryškiname atitinkamais klausimais), 2) iš pagrindinio dėmens atliepiamojo žodžio (pvz., jei tas, tai prijungs šalutinį veiksnio dėmenį, jei ten – šal. vietos aplinkybės dėmenį), 3) iš šalutinio dėmens prijungiamojo žodžio (čia padeda ne visi, o labiausiai šie: jei pradeda šal. sąlygos apl. dėmenį, nes, kadangi – šal. priežasties apl. dėmenį, nors, kad ir – šal. nuolaidos apl. dėmenį; kiti jungiamieji žodžiai irgi yra šalutinio dėmens rūšies rodikliai: juo, tartum; kai, kur, tačiau ne tokie apibrėžti). Kiti kriterijai tepadeda tik atskiroms šalutinių dėmenų rūšims: kad su tariamosios nuosakos tariniu (ypač kai postpozicinis) dažniausiai rodo šal. tikslo apl. dėmenį ir t. t.

Nors įvairių rūšių šalutiniai sakiniai daugeliu atvejų prilygsta vientisinio sakinio dalims, tačiau tarp jų yra nemažas ir skirtumas. Šalutiniais sakiniais galima pasakyti kur kas sudėtingesnius ir įvairesnius prasminius atspalvius negu vientisinio sakinio dalimis. Antai priežasties, sąlygos ir nuolaidos šalutiniai sakiniai tiksliau parodo priežasties, sąlygos ir nuolaidos santykius negu atitinkamos vientisinio sakinio dalys. Taigi šalutiniu sakiniu mes galime pasakyti daugiau negu kuria nors gramatine forma.

Dažniausiai įprasta skirti šias šalutinių sakinių rūšis: 1) veiksnio, 2) tarinio, 3) papildinio, 4) pažyminio ir 5) aplinkybių (vietos, laiko, būdo, priežasties, sąlygos, nuolaidos ir tikslo).

Yra ir kitokių prijungiamųjų sakinių klasifikacijų. J. Balkevičius šalia tradicinės klasifikacijos yra davęs ir „šalutinių sakinių tipus“: a) atstojančiuosius vientisines sakinio dalis ir b) aiškinančiuosius vientisines sakinio dalis, o pastarieji dar skirstomi į 1) apibūdinamuosius („atskleidžia vidinį sakinio dalies turinį“: Tol mokomės, kol gyvi), 2) nusakomuosius („paaiškina sakinio dalį, iškeldami aikštėn visai naują veiksmą ar įvykį“: Avelės buvo tokios smalsios, jog seneliukas vos spėdavo paskui jas eiti) ir 3) palyginamuosius („aiškina sakinio dalis, lygindami jas su kokiu kitu …reiškiniu“: Koks artojas, toks ir arklas)

V.Ambrazas pateikė naują prijungiamųjų sakinių klasifikaciją (apimančią visus šiuos sakinius, o ne jų tipus). Ja remiamasi ir LKG („Lietuvių kalbos gramatika“) III 798-803, 806-908. Čia prijungiamieji sakiniai skirstomi į funkcinio ir semantinio prijungimo sakinius.

Semantinio prijungimo sakiniai beveik nesiskiria nuo ankstesnės tradicinės prijungiamųjų sakinių su šalutiniais aplinkybių dėmenimis klasifikacijos, tik dalis būdo aplinkybės sakinių vadinami lyginamaisiais sakiniais (o šie dar skirstomi į a) kokybės, b) kiekybės, c) santykio (Juo daugiau, juo geriau) ir d) skirtumo (Jis viską sužinojo anksčiau, negu tikėjosi). (Dalis būdo aplinkybės sakinių pateko į nusakomųjų skyrių).

Funkcinio prijungimo sakiniai iš esmės skiriasi nuo tradicinės klasifikacijos. Yra pateiktos tokios grupės: 1) aiškinamieji (Visi matė, kad artėja audra. Štai tas krėslelis, kur aš sėdėjau. Skiedra nežino, kur apsistos.), 2) pažymimieji (Šuo, kurs loja, nekanda. Kas anksti kelia, tas dantis krapšto. Kokia mėsa, tokia sriuba. Kokio norėsi, tokį gausi.) ir 3) nusakomieji (Mes taip išsigandom, kad pačios pabėgom. Tiek lenki nugarą, kad tuoj ir kupra užaugs. Čia stovėjo tokie rūmai, kad praeiviai negalėjo atsistebėti. Rūmai buvo tokie, kad… Pasistatė tokius rūmus, kad …). Įprastinių veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio sakinių čia nepateikta.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *