Sudėtinio sakinio skyryba

Sudėtinio sakinio struktūros ypatumai

 

Sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia skiriasi savo sandara – tai jau sudėtingesnė sintaksinė struktūra, užimanti tarpinę padėtį tarp vientisinio sakinio ir teksto. Jame, kaip ir vientisiniame sakinyje, galima rasti tuos pačius sintaksinės struktūros vienetus: tas pačias sakinio dalis, tuos pačius sakinio dalimis nelaikomus pasakymus. Tačiau sudėtinis sakinys nuo vientisinio pirmiausia skiriasi tuo, kad turi ne vieną, o du ar kelis gramatinius centrus. Sudėtinį sakinį gali sudaryti įvairius vientisinius sakinius (asmeninius, beasmenius, nominatyvinius, nepilnuosius, benarius) atitinkantys dėmenys. Tie dėmenys įvairiai komponuojami pasitelkus jungtukus, jungiamuosius žodžius arba siejami tarpusavyje tik prasmės ir intonacijos:

Taip juodu šnekučiuojasi, kol paduoda pietus. Aha, mėgstu ankštas patalpas. Gražus vakaras, ir oras nešaltas. Visgirdos namus gaubia vėsa – ten visuomet būdavo vėsu ir tylu. O jei aš… aš kremtuosi, man labai labai sunku, kai išeina ir mane palieka… Švelnus ir tylus spalio vakaras, pro platų langą matyti: vakaruose virš gelstelėjusių priemiesčio kalvų kyla didžiulis blyškus mėnuo, ir prietemose driekiasi balta kelio juosta, vedanti į namus, ten, kur rankomis išpurenti bulvienų lopeliai, kur per žemėtus slenksčius su pilnais gėrybių krepšiais žengia ruduo. Grįždami prie bankroto taikymo logikos, turime pripažinti tai, kad jeigu įstaigos skolos susidarė dėl to, kad jai priklausančių pinigų negalėjo sumokėti teritorinė ligonių kasa, tai kodėl ši įstaiga turi bankrutuoti. Keista, tačiau prieš tūkstančius metų žmonės, būdami fantastiškai toli nuo šiandieninių technikos stebuklų, labiau vertino meną negu dabar.

Kai dėmenys jungiami jungtukais, tai jų santykis labiau apibrėžtas, vienareikšmiškesnis, tikslesnis. Sudėtinių jungtukinių sakinių dėmenis vieną su kitu glaudžiau susieja prijungiamieji arba sujungiamieji jungtukai. Pagal tai šie sakiniai skirstomi į sudėtinius prijungiamuosius ir sudėtinius sujungiamuosius sakinius.

Labiausiai tarpusavy susiję sudėtinių prijungiamųjų sakinių dėmenys, jų artimą ryšį vienas su kitu parodo ne tik jungtukai, bet ir atraminiai bei atliepiamieji žodžiai, be to, iš pagrindinio dėmens visada galima iškelti klausimą šalutiniam dėmeniui. Pastarasis atitinka kokią nors vieną iš sakinio dalių, tik jau tapusią aukštesnio sintaksinio lygmens elementu, dėmeniu, dažnai turinčiu savarankiško sakinio struktūrą:

Jeigu jie ir nesužinotų, kad buvo apgaudinėjami, vis tiek viskas būtų kitaip, nes žmogui niekur neįmanoma pabėgti nuo savęs, kad ir kaip jis trokštų. Kas mus gerai pažįsta, niekada neįstengs suprasti, kodėl aš taip klastingai ją dabar apgaudinėju, nes buvo laikas, kai aš ją iš tikrųjų mylėjau.

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys gerokai savarankiškesni už prijungiamųjų, jungtukai jų dėmenų santykio taip griežtai neapibrėžia, jis daug formalesnis, laisvesnis, iš vieno dėmens negalima iškelti klausimo kitam. Tokius dėmenis nesunku paversti vientisiniais sakiniais:

Bet štai pasirodydavo ji, ir erdvumo, laisvės pojūtis išsisklaidydavo, o jam žūtbūtinai reikėdavo būti kažkuo pranašesniam už kitus. Retkarčiais išskrudę peizažai kilsteli, pasišiaušdami kalvų keteromis, tačiau kalvos dabar jau ne tokios gražios ir slėpiningos. Šitie namai jo, bet nieko jam čia nereikia.

Sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenų santykis pats formaliausias, kaip jau minėta, juos sieja tik prasmė ir intonacija. Dėmenys būna susiję įvairiais prasminiais ryšiais, o tam ryšiui detalizuoti rašomojoje kalboje labai svarbus skyrybos ženklų pasirinkimas:

Ji lipo molėtu stačiu šlaitu, viršūnėje sustojo: nebuvo pievų ir gluosnių, tiktai traktorių suarta žemė, geltonas vanduo, telkšantis gyvulių ir žmonių pėdose. Ugnės balsas užlūžta – tuojau pravirks. Mylinčiai moteriai nepakanka vien vyro meilės, duok jai dar savo garbę, brangusis.

Kai sudėtinis sakinys sudarytas iš trijų ar daugiau dėmenų, tai šie gali būti susieti ne vienu, o dviem ar trim skirtingais jungimo būdais. Sakiniai, kurių dėmenims sieti vartojami du ar trys skirtingi jungimo būdai, laikomi mišriaisiais sakiniais. Tokių sakinių skyrybai labai svarbi skyrybos ženklų hierarchija: stipresnis skyrybos ženklas (dvitaškis, brūkšnys, kablelis su brūkšniu, kabliataškis) turi atsirasti ten, kur ryškiausia pauzė ar kur sakinys intonacijos atžvilgiu aiškiai pasidalija į dvi dalis – kylančiąją ir krintančiąją. Be abejo, čia turimi galvoje mišrieji klasikinės struktūros sakiniai:

Viktoras pasijuto apgautas, atstumtas, nereikalingas, ir visa, ką jis paliesdavo, ką darydavo, tapo nebereikalinga: atsirado įprotis vaikščioti skubiu žingsniu, tiesiausia kryptimi, nenatūraliai užlaužta galva, stumtelint, paspiriant kokį daiktą. Šit šlapi krūmokšniai prie versmelės, kur jo tėvas merkdavo pieno butelius – šioje kemsynėje jie ganydavo karves. Tas klyksmas virto žvarbia, it iš spirito gamyklėlės kiemo regima žara, besiplečiančia po visą dangų, išdrikusia ant seno apleisto parko su juodų pabaidytų paukščių krankimu; paskui ta žara ėmė gesti, blėsti, virto peleninėse prietemose šviečiančiu dangaus ruoželiu, ant kurio tūpė plėnys.

 

Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai

 

Jau buvo minėta, kad sudėtinių prijungiamųjų sakinių dėmenys glaudžiausiai tarpusavy susiję iš visų sudėtinių sakinių. Šių sakinių rūšių tiek pat, kiek ir sakinio dalių: veiksnio, tarinio, papildinio, pažyminio ir įvairių aplinkybių.

Šalutiniai dėmenys jungiami prie pagrindinių įvairiais prijungiamaisiais jungtukais bei jungtukų funkciją atliekančiomis dalelytėmis (pvz., ar, kad, jog, kai, kol, nes, jei, nors, lyg, tarytum, it, nei ir kt.) ir jungiamaisiais žodžiais: įvardžiais (pvz., koks, kuris, katras, keli; įvairiais jų linksniais!) bei prieveiksmiais (kada, kuomet, kaip, kiek, kur, kodėl). Jungiamieji žodžiai nuo jungtukų labiausiai skiriasi tuo, kad gana dažnai eina sakinio dalimis. Nereti ir įvairūs poriniai jungtukai (pvz., nors ir… bet; kuo… tuo; juo… tuo).

Jei prijungiamajame sakinyje šalutinių dėmenų du ar dar daugiau, tai jų hierarchiniai tarpusavio ryšiai ir ryšys su pagrindiniu dėmeniu dažnai būna nevienodi: vieni jų gali priklausyti nuo pagrindinio dėmens, o kiti būti siejami jau tik su kuriuo nors šalutiniu dėmeniu. Atsižvelgiant į tai, nustatomi šalutinių sakinių laipsniai. Šalutiniai dėmenys, priklausantys nuo pagrindinio, yra to paties, pirmojo, laipsnio. Kitų laipsnį lemia tai, kuris šalutinis dėmuo prisijungia nuo jo priklausantį dar vieną šalutinį dėmenį:

Kad lova būtų lengviau pastumiama (1), kojose buvo įtaisyti platūs žalvariniai ratukai, kurie galėjo sukiotis į visas puses (1). Iš balso Vaida pažino, jog čia tas pats vyrukas (1), kurį buvo sutikusi praeitą savaitę (2), kai važiavo pas ją pakvietusią motinos giminaitę (3), nes toji norėjo (4), kad jos draugės dukteriai nereikėtų kaisti mieste per visą vasarą (5).

Sudėtinių prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo visuomet skiriamas nuo pagrindinio nepaisant jo pozicijos pagrindinio dėmens atžvilgiu: šis gali eiti prieš pagrindinį dėmenį, po jo arba būti į pastarąjį įsiterpęs. Dažniausiai vartojamas, neutraliausias skyrybos ženklas tiems dėmenims atriboti – kablelis. Tais atvejais, kai šalutinis dėmuo įsiterpęs į pagrindinį, tai jis išskiriamas iš abiejų pusių. Kitų skyrybos ženklų – brūkšnio, kabliataškio, kablelio su brūkšniu – vartojimui reikalinga papildoma motyvacija: ilgesnė pauzė dėl sudėtingesnės sakinio struktūros ar ekspresijos, inversija ir pan. Dažniausiai skyrybos ženklą pamirštama parašyti prieš šiuos jungtukus ir jungiamuosius žodžius: ar, kol, kaip, kur, lyg, iki, kiek, vos, negu, kas (įvairius šio įvardžio linksnius!), neretai klystama ir tais atvejais, kai dėmenys būna gana trumpi ir įvairiais būdais įterpti vienas į kitą: tuomet pažymima šalutinio sakinio pradžia, bet pamirštama pažymėti jo pabaiga.

Būdavo rytų, kai tekdavo gerokai pavaikščioti po studiją surūkant begalę cigarečių, kol pavykdavo išsivaduoti iš katastrofiškos būsenos. Jei supranti, tai pasakyk, ar tau nenusibosta kasdien tą pačią valandą ir minutę sėdėti toje pačioje vietoje, kur tu siurbčioji arbatą ir matai vis tą patį snukį? Iš to, kaip laiko jis plunksnakotį, kaip spaudžia lūpas, matyti, kad susidoros su darbu. Mintis, kad jie turi bendrą vaikystę, juos suartindavo, kaip brolius suartina mintis apie tėvą ir motiną, tačiau visa, ką jie darė, ko siekė, juos tik skyrė.

Vienarūšiai šalutiniai dėmenys skiriami pagal vienarūšių sakinio dalių skyrybos taisykles. Svarbiausia nepamiršti to, kad tarp sujungiamaisiais (ir, bei, nei) ir skiriamaisiais (ar, arba) jungtukais susietų šalutinių dėmenų joks skyrybos ženklas nereikalingas:

Atsidėjęs aiškino broliui, kaip pagal medžių šakas nustatyti kryptį ir kaip pagal jų rieves metus skaičiuoti. Kai prisistačiau, jie šiltai mane priėmė ir apgailestavo, kad Broniaus nėra ir kad turėtų kaip tik tą dieną parvažiuoti. Kodėl nesakei, jog tai be galo kenksmingas darbas ar kad tu norėtum jį mesti. Visai nestebina tai, koks bejėgis buvo šis autorius nei kokia pikta lemtimi jis buvo apdovanotas likimo.

Pasitaiko tokių prijungiamųjų sakinių, kurių vieną iš dėmenų sudaro įvardis kas arba prieveiksmiai kada, kaip, kiek. Skyrybos ženklų vartojimas šiuo atveju priklauso nuo to, kokiu dėmeniu – šalutiniu ar pagrindiniu – minėti žodžiai eina. Kai jie funkcionuoja kaip pagrindinis dėmuo, tai nuo šalutinio atskiriami kableliu, priešingu atveju skyrybos ženklas nereikalingas. Tokia šių sakinių skyryba susijusi su jų intonacija – prieš šalutiniais dėmenimis einančius anksčiau išvardytus žodžius pauzė nedaroma, plg.:

Kada, tu sakai? Kas, kad tu pusę pasaulio išmaišei, o aš ne… Kodėl nedalyvavo? Jis tik dabar pradėjo suvokti kodėl. Kiek, paklausiau. Tik paklausiau kiek.

Kai vienas šalutinis dėmuo įsiterpia į kitą arba atsiduria tarp vienarūšių sakinio dalių ar sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenų, šalia gali atsirasti du jungtukai, pvz., bet kai, o kai, jog kas, kad nors, tačiau kodėl ir kt. Kablelio rašymas ar nerašymas tarp šių jungtukų nėra klaida, tačiau skyrybos praktikoje įsigalėjusi tendencija kablelio čia nerašyti – linkstama labiau remtis intonaciniu, o ne gramatiniu skyrybos principu:

Man jis pasigyrė, kad kai anksčiau mokėsi Maskvoj, meno saviveiklos režisierių mokykloj, turėjo teisę nemokamai lankytis teatre. Vakare Danutė pasiguodė, jog kas tik ją pamatydavo, nė venas nesugebėdavo paslėpti nustebimo ir užuojautos, net artimesni draugai sunkiai ją atpažindavo gatvėje ir nustebdavo jai pasisveikinus. Man ir šį kartą tenka būti asilu, bet kadangi irkluodamas galiu grožėtis jos dailiai nutekintais pečiais ir šiaudinės spalvos plaukais, surištais į du kuodelius, aš užspaudžiu giliai savyje sukilusį norą maištauti.

Tačiau tuo atveju, kai jungtukas pavartojamas kartu su įvairiomis aiškinamosiomis ir pabrėžiamosiomis dalelytėmis (pvz., būtent, ypač, juoba, nebent, tai yra, vis tiek), kablelio tarp jų ir jungtuko nereikia, taisyklėse nenumatyta jokių išimčių ar galimybės rašančiajam rinktis pačiam. Dalelytės ir jungtuko samplaika labai primena dviejų jungtukų samplaiką, bet kableliui šioje vietoje nėra gramatinio pagrindo, nes dalelytės (priešingai negu abu jungtukai) jungtuko funkcijos sakinyje neatlieka:

Iš visko sprendžiant, ta jo dukrelė gerokai išlepinta, juoba kad nuo mažens senelės buvo auginta – senelis iki šiol lėkštės išsiplauti nemoka. Dažnai ir aš nesusivaldau, ypač kai pajaučiu, kad man akis dumia.

Kablelio nereikia ir po samplaikų kažin ar, vargu ar.

Daugelis mano, kad vargu ar pavyks išsiaiškinti, kur slypi visų tų finansinių aferų šaknys. Konradas tylėdamas ilgai klausėsi, o po to pridūrė, kad kažin ar labai norėtų šią kompaktinę plokštelę pasiskolinti.

Šalutinio dėmens formą gali turėti įvairūs apstabarėję vieno žodžio reikšmę turintys ar ją bepradedantys įgauti pasakymai. Jie būna glaudžiai susiję su pagrindiniu dėmeniu ne tik prasme, bet ir intonacija, todėl kablelis tarp jų nerašomas. Tiesa, to sustabarėjimo ar apstabarėjmo laipsnis nėra lengvai nustatomas, akivaizdus, todėl visada atsiras tarpinių atvejų, kai skyrybos ženklo vartojimą arba atsisakymą jį vartoti konkrečiame sakinyje lems autoriaus apsisprendimas:

Būdavo tokių valandų, kai užeidavo pasiutęs noras sumalti viską į smulkius miltus ir bėgti kur kojos neša. Po tos Černobylio katastrofos nusiminiau lyg kas būtų vėžiu susirgęs. Arvydas mano, kad žiūrovą reikia kiek tik galima apmulkinti, o aš, sakysim, norėčiau, kad su manim būtų kalbama nuoširdžiai, kaip su tolygiu pašnekovu. O tu stovėk kur stovėjęs ir nebandyk artintis prie manęs, nes imsiu šaukti.

Nereikia skirti ir dabartinės kalbos požiūriu kiek senstelėjusių apstabarėjusių konstrukcijų, prasidedančių įvairiais įvardžio kas linksniais:

Gerai žinai – nėra kas duoną uždirba. Neturiu tau pasakyti. Ateikit visi kas gali. Nėra kam nė pasiguost – likau viena kaip pirštas.

Brūkšnys sudėtiniame prijungiamajame sakinyje – ekspresijos ženklas. Daugelyje pasaulio kalbų pasakymas pradedamas nuo jau žinomos informacijos, o baigiamas nauja, aktualia klausytojui. Ta žinoma informacija dažniausiai pateikiama sudėtinio prijungiamojo sakinio pagrindiniame dėmenyje, o nauja – šalutiniame. Tačiau dėmenų tvarka gali priklausyti ir nuo prijungiamojo sakinio tipo – kai kurioms šių sakinių rūšims būdinga šalutinio dėmens prepozicija (pvz., sąlygos, tam tikriems laiko sakinių porūšiams):

Kai po pietų pasiuto lyti, tai lijo mažne be pertrūkio kelias dienas. Jei nori, tai penktadienį aš tave nuvešiu pas savo bičiulį Benediktą.

Kai aktualią informaciją norime pasakyti pirmiausia, dėmenis sukeičiame vietomis. Tuomet brūkšnys labai tinka ir yra motyvuotas skyrybos ženklas:

Kas mane čia atviliojo – suprasti negalėjau. Kaip aš ten atsidūriau – iki šiol man mįslė. Koks būsiu po keleto metų – nežinau. Ar aš tikėjau tuo – norit paklausti?

Kablelis su brūkšniu prijungiamuosiuose sakiniuose nedažnas. Labiausiai jis tinka sudėtingesnės struktūros sakiniuose, ypač ten, kur kelis išvardytus vienarūšius šalutinius dėmenis ar šalutinį dėmenį, turintį vienarūšių sakinio dalių, tarsi apibendrina pagrindinis dėmuo:

Nors Agnija ir niekad nelankė mokyklos, nors nemokėjo skaityti ir rašyti, nors buvo apsirengusi senais paprastais drabužėliais, – man ji buvo pati gražiausia mergaitė visame sodžiuje.

Šalutinis dėmuo, nuo pagrindinio atskirtas kabliataškiu, įgyja pridūrimo požymių. Šis skyrybos ženklas prijungiamuosiuose sakiniuose gana retas ir pasitelkiamas sugrupuoti kelis šalutinius dėmenis, atitolusius vienas nuo kito:

Vis tupi ant keliuko, kur su tėvu gali susitikti, kur visus žmones, kurie čia praeina, mato; nes jam tik penkeri metukai ir nėra kam juo pasirūpinti, kol temstant sulauks grįžtančios motinos.

 

Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai

 

Svarbiausias sudėtinio sujungiamojo sakinio požymis – du ar keli atskirus gramatinius centrus turintys dėmenys, susieti sujungiamaisiais jungtukais. Tie sujungiamieji jungtukai esti tie patys, kaip ir jungiant vienarūšes sakinio dalis: sudedamieji (ir, nei), priešpriešiniai (o, bet, tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek), skiriamieji (ar, arba) ir paremiamieji (tai, taigi, tad, todėl, dėl to). Be to, šiems sakiniams, kaip ir vienarūšėms sakinio dalims, būdingi kartojamieji jungtukai ir… ir; ar… ar; arba… arba; nei… nei; tai… tai; čia… čia. Sakiniai, kurie turi vieną jungtuką prieš paskutinį dėmenį ir kurių negalima tęsti, vadinami uždaros struktūros sujungiamaisiais sakiniais, o tokie sakiniai, kurie jungiami kartojamaisiais jungtukais, kuriuos galima tęsti pridedant jiems naujų dėmenų, laikomi atviros struktūros sujungiamaisiais sakiniais, plg.:

Ant nešvaraus stalo visuomet stovėjo nebaigta srėbti lėkštė, o duonos plutelės džiūdavo ant palangės. Ketino jiems aprodyti šiuos laukus, tačiau ant jų jau leidžiasi sparčiai tirštėjančios sutemos. Argi tai ne tiesa, argi jums taip nebuvo, argi nebuvo piktosios pamotės, neleidžiančios nė lūpų praverti, argi nebuvo Didžiosios pedagogės, draudžiančios sukrutėti, pasakyti savo mintį, visa žinančios, aiškinančios… Tai jie nori likti vieni, tai tris savaites draugai iš jų namų neišeina, tai jiems prireikia naujų įspūdžių ar katės ir šuns.

Sujungiamųjų sakinių dėmenis glaudžiau susieja kokia nors jiems bendra sakinio dalis, dažniausiai vietos ar laiko aplinkybė, arba bendras sakinio dėmuo:

Tada atsiveria durelės į šaligatvio pusę ir išlenda plaukų garbanose paskendusi galva su smulkiu veiduku ir ilga Buratino nosimi. Gatvėje be galo šviesu, o saulė akinamai tvieskia virš stogų sąvartyno. Kol susikrovėm daiktus, visai sutemo ir siauras keliukas, apsuptas medžių, pasidarė sunkiai įžvelgiamas.

Sudėtinių sujungiamųjų sakinių dėmenys dažniausiai skiriami kableliais. Jų skyrybos taisyklės labai panašios į vienarūšių sakinio dalių. Kablelis visuomet reikalingas atskirti priešpriešiniais ir paremiamaisiais jungtukais jungiamiems dėmenims:

Vaikas gailiai žiūri į motiną, nori kažką sakyti, tačiau toji surenka nuo žemės išmėtytus žurnalus, susikrauna juos į glėbį ir išeina pro duris. Niekada savęs nelaikiau kokiu genijum, užtat kiekvienas kūrinys man gimdavo be jokio išskaičiavimo, ne lankstantis ar pataikaujant kam nors, o padiktuotas vidaus balso.

Kablelis taip pat rašomas prieš kartojamuosius jungtukus pradedant antruoju:

Nei ji tą straipsnį skaitė, nei kas nors iš artimųjų būtų išdrįsęs jai parodyti. Kitą dieną ir drąsos jiems pristigo, ir blaivus protas patarė tokio rizikingo sumanymo atsisakyti, ir jie patys apsisprendė nerizikuoti.

Šiek tiek kitaip žiūrima į sujungiamuosius sakinius, kurių dėmenys jungiami sudedamaisiais ir skiriamaisiais jungtukais. Jiems, kaip ir sakinio dalims, galima taikyti vienarūšiškumo kategoriją: kablelio tarp jų nerašysime norėdami parodyti tai, kad dėmenis laikome gana artimais vienas kitam, vienarūšiais; o šio ženklo griebsimės tik siekdami iškelti tų dėmenų savarankiškumą, nepriklausymą vienas nuo kito – tiek prasminį, tiek intonacinį. Ar konkrečiu atveju dėmenys turi tą prasminį ir intonacinį savarankiškumą, lemia autoriaus požiūris:

Akiniuotas vokietis sušuko skardžiu balsu, ir visi kibo į darbą. Geriau išmok atmintinai tuos žodžius arba aš tau juos ant lapelio surašysiu. Aplink niekas negyveno nei koks svetimas žmogus čia užklysdavo.

Kaip jau minėta, sujungiamųjų sakinių dėmenys artimiausiai susiję tuomet, kai turi bendrą sakinio dalį arba bendrą sakinio dėmenį. Tokiu atveju taisyklėse rekomenduojama kablelio nerašyti.

 

Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai

 

Svarbiausias šių sudėtinių sakinių ypatumas tas, kad jų dėmenų ryšys neparodomas jokiomis formaliomis priemonėmis, juos sieja tiktai prasmė ir intonacija. Tiesa, rašomojoje kalboje tam tikra formalia priemone galima būtų laikyti skyrybos ženklą, pasitelkiamą tarp dėmenų susidarančiai pauzei žymėti ir bent iš dalies rodantį bejungtukio sakinio tipą ir dėmenų prasminius santykius. Šie sakiniai atsižvelgiant į dėmenų prasminius ryšius skirstomi į išskaičiuojamuosius, gretinamuosius, sąlygojamuosius ir paremiamuosius. Nuo bejungtukio sakinio tipo dažnai priklauso ir skyrybos ženklo vartojimas. Bejungtukių sakinių skyryba įvairesnė, palyginti su sudėtinių prijungiamųjų ir sudėtinių sujungiamųjų. Pastaruosius skiriant dažniausiai užtenka kablelio, o bejungtukiuose sakiniuose be kablelio gana dažnai vartojamas brūkšnys ir dvitaškis, taip pat galimi kabliataškis ir kablelis su brūkšniu.

Kablelis – dažniausias bejungtukių sakinių skyrybos ženklas. Juo atskiriami dėmenys, susiję išskaičiuojamąja ir gretinamąja intonacija. Kitų reikšmių bejungtukiams sakiniams skirti kablelis vartojamas rečiau, o tos reikšmės būna priblėsusios:

Ilgi žili plaukai netvarkingai drimba ant apykaklės, vystančiame veide paslėptas nuovargis, raukšlelės matyti apie lūpas, akis, abipus nosies, kaklo oda darosi panaši į nupešioto žąsino. Nuvytusios rožės nepražydės, neišdainuotos dainos taip ir liks neišdainuotos. Brolis greit šoko į vandenį, jo įdegęs kūnas išsitempė ir paniro gilyn.

Tų pačių reikšmių sakiniai gali būti skiriami ir kabliataškiu, tačiau tam reikalinga papildoma motyvacija: jų dėmenys turi būti sudėtingesnės sandaros, labiau nutolę vienas nuo kito, o pauzė tarp jų ryškesnė nei skiriant kableliu. Toks skyrimo būdas dažniausiai pasirenkamas tuomet, kai sakinys sudarytas ne iš dviejų, o iš daugiau dėmenų, kai dėmenys išplėsti vienarūšėmis sakinio dalimis, kai tie dėmenys įvairiau grupuojami:

Jis stovėjo prie ligoninės lango, apačioje ant grindinio krito dideli šlapi sniego dribsniai; staiga privažiavo greitoji, vyrai ištraukė neštuvus iš mašinos ir nustūmė durų link. Žemai krosnyse pleškėjo ugnis, kunkuliavo puodai sriubos, čirškė kepsniai; prie siuvamosios mašinos pasilenkęs sėdėjo žmogus ir siuvo batą.

Brūkšnys rašomas tarp bejungtukio sakinio dėmenų, susijusių sąlygos, nuolaidos, išvados, padarinio ir kitais santykiais:

Mes nesame puritonai ir toli gražu ne dogmatikai, į meną šiandien žiūrime kitaip negu, sakysim, prieš penkiolika metų – prieš penkiolika metų už tokią knygą būtų pasodinę. Sodininkas jis buvo ir mokykloje – geresnį palyginimą sunku rasti. Pasimaišytų jam žvėris ar priešas – bemat patiestų. Jis ne toks žmogus – niekas jam neįsakinės.

Be to, brūkšniu vienas nuo kito dėmenys atribojami tada, kai vienu jų pasakoma priežastis, o kitu pasekmė:

Tegu jie visi eina po velnių su savo sekmadieniniais užsakymais – aš neturiu laiko, reikia baigti, ką esu sumanęs. Būdamas pedantiškai punktualus, Skirmantas ėmė nervintis – gal kas sutrukdė, gal persigalvojo. Prie šiliuko kasėm bulves – buvo talka. Prašnekdavo pakiliai, valdingai, kartais įžūliai – jam patikdavo toks tonas.

Priešpriešos santykiu susijusiems dėmenims skirti taip pat geriausiai tinka brūkšnys. Šie sakiniai panašūs į priešpriešiniais jungtukais siejamus sudėtinius sujungiamuosius sakinius:

Nieko man iš jūsų nereikia – norėčiau tik į akis jums pažiūrėti Lietus sočiai pripylė vandens į visas ištroškusias burnas – kas netilpo, liejasi per kraštus ir žvilga saulėje.

Pasitaiko atvejų, kai šiuo skyrybos ženklu atskiriami ir aiškinamaisiais santykiais susiję dėmenys, tačiau tokiuose sakiniuose dvitaškis – tikslesnis skyrybos ženklas. Šiuo santykiu susijusius bejungtukius sakinius atskirti padeda tai, kad jų dėmenų ryšys panašus į kai kurių rūšių sudėtinių prijungiamųjų sakinių:

Buvo aišku – žingsnio jis tikrai nepaspartins, kad ir kiek lupamas. Tik viena žinok – tokie iš paskos sekioja. Bet keista – mokytojai juos kartais suprasdavo… Po minutės pamatau – mažas juodas nakties vabaliukas išnyra iš lapuočių miško ir slenka saulės nutviekstu pylimu.

Brūkšnys dėl ekspresijos gali atsirasti ir ten, kur įprasčiau vartoti kitą skyrybos ženklą.

Rašančiajam nelengva greit nustatyti ryšio tarp dėmenų tipą ir tuo vadovaujantis pasirinkti labiausiai tinkantį skyrybos ženklą. Tačiau kai kuriais atvejais greičiau apsispręsti galėtų padėti ir formalus kriterijus – po brūkšnio einantis dėmuo turėtų būti neilgas, o jo sandara paprastesnė negu dėmens, esančio prieš brūkšnį.

Kableliu ir brūkšniu skiriami tų pačių reikšmių bejungtukiai sakiniai kaip ir brūkšniu:

Bernardas ėjo tuo keliu smagiai švilpiniuodamas, kiek krypčiodamas pečiais, – jo laukė platesnio masto darbai.

Tačiau šio skyrybos ženklo vartojimas motyvuotas tada, kai bejungtukio sakinio sandara ir jo dėmenų ryšiai sudėtingesni arba kai brūkšnys jau pavartotas viename iš dėmenų ir reikia paisyti skyrybos ženklų hierarchijos. Po kablelio su brūkšniu einantis dėmuo paprastai būna ilgesnis, sudėtingesnės sandaros nei po brūkšnio:

Taigi švarkelis dar trenkia kreida, kalkėmis, medžiagos svilėsiais bei garais, kurie virsdavo iš po lygintuvo, – vaikas mėgdavo sėdėti prie siuvėjo stalo ir stebėti, kaip šis karpo, žymi kreida medžiagą, dygsniuoja, lygina. Neatsistebi, kaip greitai lekia laikas, – dar tik vakar, rodos, buvo vasara, o jau, žiūrėk, žiema baigiasi. Kristupas netrukus sužinojo – ji savo vaiką atidavė seseriai, – to jis niekaip neįstengė suprasti, dar keisčiau jam buvo, kad ji nejautė jokios savo kaltės.

Dvitaškis bejungtukiame sakinyje vartojamas panašiais atvejais kaip ir brūkšnys. „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje“ sakoma: „Dvitaškiu skiriamų dėmenų santykiai yra tie patys kaip ir brūkšniu skiriamų dėmenų, išskyrus priklausomuosius santykius (sąlygos, nuolaidos ir kt.), kuriais sujungti dėmenys dvitaškiu neskiriami. Tačiau dvitaškiu paprastai skiriami dėmenys, kai tarp jų dominuoja aiškinamasis santykis net ir esant kitiems santykiams. Be to, pastebimas (nors ir ne visai ryškus) polinkis: skirti dėmenis brūkšniu, kai po jo einantis dėmuo yra nesudėtingos sandaros, ir skirti dvitaškiu, kai po jo einantis dėmuo yra sudėtingesnės sandaros: turi vienarūšių ar kitų jį išplečiančių sakinio dalių, arba po dvitaškio eina ne vienas, o du ar keli dėmenys.“

Dažniausiai dvitaškis vartojamas aiškinamaisiais santykiais susijusiems dėmenims skirti:

Bet aš jų nekaltinau: visais laikais buvo ir bus griovėjų. Žmona stebisi: atsisės ant sofos, įbes atsainų smakrą į apykaklę ir klausosi Bethoveno, Mocarto ar Šuberto (ypač jam patinka Nebaigtoji simfonija). Bet meilei nėra nieko neįmanoma: neteisingai išsprendęs penkis veiksmus, paskutinį atlikdamas, Rimantas visuomet gaudavo teisingą atsakymą ir kartais net sugebėdavo paaiškinti, kaip čia atsitiko. Juozą persmelkdavo vienatvės nuojauta: jeigu net artimiausiais draugas Albinas taip jo nesupranta, kas jį supras, kas žinos, kodėl jis elgiasi vienaip, o ne kitaip.

Šis ženklas padeda išvengti skyrybos ženklų monotonijos. Jį dažnai rašome tokiame sakinyje, kuriame jau yra pavartotas brūkšnys:

Nei iš šio, nei iš to pasisuko į veidrodį: fone – savo sielos skausme neišsitenkanti moteris, už jos – lentynų fragmentai su senų eskizų sausakimša. Suprato: geriausia tokiu atveju nieko negalvoti – užsimerkti ir nugrimzti į juodą tuštumą.

Dvitaškis labai tinka bejungtukiuose sakiniuose, turinčiuose pirmajame dėmenyje atliepiamąjį žodį:

Viskas čia buvo natūralu ir tikra: šviežias ožkos pienas kvepėjo ožka, dūmai – gryno medžio anglimi, oras – visais gyvosios gamtos aromatais…

Tad brūkšnys ir dvitaškis bejungtukiame sakinyje dažnokai gali pakeisti vienas kitą. Tačiau nereikėtų pamiršti to, kad nuo vieno iš ženklų pasirinkimo priklauso pasakymo prasmė, jos niuansai. Ženklas iš dalies keičia pasakymo turinį: dvitaškis beveik visada turi aiškinimo atspalvį, o brūkšnys – išvados, apibendrinimo arba žymi netikėtą veiksmo posūkį ir pan. Dvitaškis šiuolaikinės kalbos tekstuose, ypač publicistikoje, – nykstantis skyrybos ženklas. Jį vartoti mokame prasčiausiai, be to, esame įsitikinę, kad brūkšnys jį vos ne visur sėkmingai pakeis. Dažniausiai, žinoma, pakeičia, bet mes, ignoruodami ne tik šį, bet kartkartėmis ir kitus skyrybos ženklus, nemažai prarandame pasakymo prasmės atžvilgiu: sumažėja pasakymo tikslumas, jo detalizacijos galimybė, skyrybos ženklai neišnaudojami kai kuriems reikšmių niuansams perteikti. Žodžiu, žymime tik pauzę, ir ne visada norim gilintis į pasakymo turinį.
 

Šaltiniai

Vasiliauskienė V. Probleminiai lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos aspektai. V., 2002, p. 79-90.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *