Šalutiniai veiksnio sakiniai

      Šalutinių veiksnio sakinių yra dvejopų: vieni jų atstoja pagrindiniame sakinyje nepasakytą veiksnį, kiti plačiau paaiškina nepakankamai aiškų įvardinį veiksnį. Kaip ir vientisinio sakinio veiksnys, jie atsako į klausimą kas?

1. Šalutiniai veiksnio sakiniai, kurie atstoja pagrindiniame sakinyje nepasakytą veiksnį, prie pagrindinio sakinio dažniausiai jungiami jungtukais kad, jog, ar, rečiau kitokiais jungtukais ar santykiniais įvardžiais bei prieveiksmiais. Pagrindinio sakinio veikiantysis asmuo, kaip ir kituose beasmeniuose sakiniuose, jeigu jis, žinoma, išreiškiamas, čia paprastai žymimas naudininko, o kartais ir galininko linksniu. Šalutinis sakinys eina galimo vardininko pozicijoje, plg. Man viskas aišku – Man aišku, kur jis išėjo. Pastarojo sakinio pagrindiniame sakinyje Man aišku nėra vardininko (veiksnio), bet užtat jo pozicijoje yra atsakantis į klausimą kas? šalutinis sakinys kur jis išėjo. Tai šalutinis veiksnio sakinys. Šalutiniai sakiniai, atstojantys pagrindiniame sakinyje nepasakytą veiksnį (vardininką), dažniausiai priklauso (atsako į klausimą) šiomis morfologinėmis priemonėmis išreikštam pagrindinio sakinio tariniui:

1.1. Kai kurių beasmeniškai vartojamų veiksmažodžių asmenuojamosiomis formomis (atsitikti, atrodyti, pasirodyti, būti, dingtelėti, paaiškėti, patikti, pasitaikyti, parūpti, rūpėti, sapnuotis, vaidentis, stebinti) arba savo reikšme juos atitinkančiais frazeologizmais: Atsitinka, kad tokie sūnūs amatininkai, nuklydę į svetimas žemes, daugiau nebegrįžta (P. Cvir). Atrodė, kad tyliai ošia medžių lapai (A. Vien). Deveikai ūmai pasirodo, kad saulė darosi tamsi (P. Cvir). Ir rodėsi vargdieniui, kad jo širdelė linksmesnė pasidarė (LzP). Iš pradžių dingtelėjo, kad tai stiprus vėjas ūbauja ventiliatoriuje (P. Cvir). Išeina, kad lektūra yra sėkla, beriama į rašytojo dirvą (J. Balč). Daug kam rūpi, kaip išmokyti jaunimą pamilti darbą. Man ne galvoj, kad tai išteka mano seserėčia Marijona (J. Bil). Kam galvoj,aš darau. Kas tau darbo, kur aš buvau!

1.2. Veiksmažodžio būti asmenuojamosiomis formomis su bendratimis girdėti, matyti, numanyti: Girdėti, kaip lietus barbena į lentinį inkilo stogelį (J. Avyž). Pro atlapotas duris buvo matyti, kaip iš kiemo iššliuožė vienos paskui kitas trejetas rogių (R. Šav).

1.3. Būdvardžių ar neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės formomis (aišku, gražu, įdomu, keista, malonu, nuostabu, smagu, svarbu, tikslinga; nutarta, pasakyta, žinoma): Kiekvienam aišku, kad mažų ir didelių gamtos permainų daugiausia pavasarį. Man gražu, kai susigaudau lyg ir kokią melodiją (I. Simon). Įdomu, koks ten gyvenimas bus! (R. Kaš). Keista, kad prisiminė ne kas kitas, o ji (A. Baltr). Visiems malonu būtų, kad jis pasveiktų (J. Jabl). Labai svarbu, kad nustatytas šių ryšių pobūdis. Dabar nebe žymu, kiek čia buvo nuganyta (J. Jabl). Sakoma, kad ji labai išmintinga. Ir moksliškai, ir praktiškai įrodyta, kad vienas lašas [nikotino] užmuša ne vieną, o tris arklius (S. Kaš).

1.4. Būsenos reikšmės predikatiniais prieveiksmiais blogai, gerai, negerai, nežinia ar kai kurių daiktavardžių vardininku: Taigi, kūmule, gerai, kad tada paklausei skerdžiaus (V. Krėv). Negerai, kai kiaulė į žirnius įjunksta. Nežinia, kaip seksis. Laimė, kad mokėjęs gerai plaukt (P. Maš). Teisybė, jog daugiau kaip dešimties metų visą uždarbį padėjau tiems reikalams (Žem).

2. Kitai grupei priklauso tokie šalutiniai veiksnio sakiniai, kurie plačiau paaiškina pagrindiniame sakinyje išreikštą, bet nepakankamai aiškų įvardinį veiksnį. Toks pagrindinio sakinio veiksnys dažniausiai reiškiamas parodomaisiais įvardžiais tas, tai, rečiau – kitokiais įvardžiais – visi, viskas, visa. Jie kartu yra ir atliepiamieji žodžiai. Būdingiausias šio tipo sakinių prijungiamasis žodis – įvardis kas.

Kai tokios struktūros sakiniais pasakomi pastovūs, sustabarėję, turintys apibendrinamąją reikšmę liaudiški posakiai, patarlės bei priežodžiai, šalutinis sakinys paprastai eina prieš pagrindinį sakinį: Kas dirba, tas ir turi. Kas klausia, tas neklysta. Kas kitam kelią šviečia, tas ir pats gerai mato. Kas ieško, tas randa. Kas karštu nupliko, tas ir šalto bijo. Kas juoda, tai ne balta.

Kitais atvejais šalutinis sakinys eina tuoj po atliepiamojo žodžio: Dar negimė tas, kas jį supykintų (J. Avyž). Tai, kas šiandien atrodo gryna teorija, rytoj pavirs praktine realybe. Tai, sukūrė įžymus meistras, dabar priklauso žmonėms. Tačiau kartais šalutinis sakinys gali būti nutolęs nuo atliepiamojo žodžio: Ne viskas gera, kas gražu.

Atliepiamasis žodis – parodomasis įvardis tas – gali būti pagrindiniame sakinyje nepasakytas: Kas parašyta, nebus nė kirviu ištašyta. Kas syk apsnūdo, kilti nebegali (Vaižg).

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *