Šalutiniai papildinio sakiniai

      Šalutiniai papildinio sakiniai dažniausiai paaiškina veiksmažodinį ar būdvardinį pagrindinio sakinio tarinį. Jie atlieka iš esmės tokį pat vaidmenį kaip ir vientisinio sakinio papildinys. Šalutiniai papildinio sakiniai gali paaiškinti ir kitokią, ne tarinio vaidmenį turinčią būdvardžio ar veiksmažodžio formą: Elenytė, pamačiusi, kad jos obelį graužia, labai nusigando.

Prie pagrindinio sakinio šalutiniai papildinio sakiniai prijungiami tais pačiais žodžiais kaip ir šalutiniai veiksnio sakiniai, būtent: kad, jog, ar, santykiniais įvardžiais kas, kuris, katras, koks bei santykiniais prieveiksmiais kada, kaip, kiek, kodėl, kur ir t. t. Kai kurių šių žodžių pasirinkimas kalboje priklauso nuo to, kokią reikšmę turi šalutinis papildinio dėmuo: jei jis turi laiko reikšmę, vartojamas prijungiamasis žodis kada, jei vietos – kur, jei kiekio – kiek, jei būdo – kaip, jei priežasties – kodėl. Plg.: 

saluti1

Šalutiniai papildinio sakiniai atsako į tokius pačius klausinius kaip ir vientisinio sakinio papildinys: ko? kam? ką? kuo? Klausimą lemia pagrindinio sakinio tarinio reikšmė, jo leksinės ypatybės. Jei pagrindinio sakinio tarinys reikalauja kilmininko (pvz., laukti, norėti, saugotis), tai ir šalutinis papildinio sakinys atsako į klausimą ko?, jei galininko (girdėti, sakyti, žinoti) – ką?, jei įnagininko (džiaugtis, tikėti) – kuo? Todėl ir šalutinius papildinio sakinius galima klasifikuoti pagal tai, kokio objektinio linksnio pozicijoje jie eina – kilmininko, galininko, įnagininko ar naudininko.

1. Kilmininką paprastai atstoja šalutiniai papildinio sakiniai, priklausantys tokiam pagrindiniam sakiniui, kurio tarinys reiškiamas: 1) veiksmažodžiais bijoti, būgštauti, išsigąsti, gailėtis, laukti, norėti, siekti, tikėtis, viltis, reikėti; 2) veiksmažodžiais, galinčiais turėti antrinį objektą (kilmininko papildinį), kurio pozicijoje ir eina šalutinis papildinio sakinys: klausti, linkėti, maldauti, mokyti, prašyti, reikalauti; 3) galininkiniais veiksmažodžiais, gavusiais neiginį; 4) kai kuriais bevardės giminės būdvardžiais (baugu, gaila, maža):

1.1. Aš imu būgštauti, kad arkliams pašaro nepritrūktų. Ar nori, kad ir mes per tave gėdą turėtume? Mykolas priėjo prie ugniavietės ir laukia, kol bandelės baigs kepti. Ar sulaukė, ko norėjo, eglutė? (J. Balč). O jis nemokėjo, kaip laukelį arti. Žiūrėk, iš ko duoną valgai. Vis dairosi, ar saulė dar aukštai (G. Isok).

1.2. Žmonės stebėdamiesi klausia, kam tie medžiai. – Močiute širdele, pamokyk, kaip tą šilkų kuodelį suverpti. Pagaliau nuvargstu ir prašau, kad iškeltų mane iš lopšio (J. Bil).

1.3. Net nepagalvojai, kaip jis, toks didelis, ant laktos užlips (V. Pet). Ne, jis, Mykoliukas, neleis, kad taip atsitiktų (Vaižg). Niekas nematė, kai meisteris apleido namus (P. Cvir). Kada ji išvažiavo, jis tikrai nė nežinojo (V. Myk-Put). Ir atėjus jų eilei, nebeišmanė, kas ir bedarą (Vaižg). Nesuprasi, ar jie šaipėsi, ar kvietė rimtai (Just. Marc). Negaliu suprasti, ko jam iš manęs reikia (A. Vien).

1.4. Gaila, kad niekas manęs nemokė suprasti to nežinomojo pasaulio.

2. Galininką atstoja tokie šalutiniai papildinio sakiniai, kurie priklauso pagrindinio sakinio tariniui, išreikštam dažniausiai šių reikšmių veiksmažodžiais: 1) kalbėjimo (kalbėti, sakyti, liepti, svarstyti), 2) mąstymo, suvokimo (galvoti, girdėti, išmanyti, jausti, manyti, matyti, pamiršti, suprasti, suvokti, žinoti):

2.1. Žmonės kalba, kad ant pilies kalno vaidenasi (A. Vien). Sakykite, kas laimingesnis pasauly už mane! (J. Balč). Namiškiai atsakė, kad yra kelmų rauti. Širdis jai pasakė, kad čia jos broliai (J. Balč). Pasakyk tu man, Antanai, ar negali tavęs tėvas toliau leisti gimnazijon, ar tu neprašei jo? (J. Bil). Vakare, susirinkus šeimynai, pasakojo, kur ir kiek nupirkęs miško (Žem). Gal medžiai ir miško žolės geriau patars, kaip man peržiemoti? (G. Isok).

2.2. Kalvis galvojo, kad Adomas anksčiau ar vėliau gali grįžti namo (A. Vencl). Visi manė, kad genys eglę nukirto (P. Cvir). Ar girdėjai, ar regėjai, kaip aguonas sėja? Matyt, pastebėjo, jog aš sutrikęs. Noriu pamatyti, kaip žmonės gyvena (J. Avyž). Petras jaučia, kad jis per šias kelias dienas jos pasiilgo (A. Vencl). Aleksiukas atmena, kaip jo motutė kitą kartą sveikti pradėjo (Vaižg). Aš taip jau senas, ir patsai užmiršau, kiek man yra metų (V. Krėv). Žengęs per gimnazijos slenkstį, tuojau suprato, kad naujojo direktoriaus jau esama (J. Paukš). Kas žino, kelinta dabar valanda? (G. Isok).

3. Įnagininką atstoja šalutiniai papildinio sakiniai, priklausantys pagrindinio sakinio tariniui, išreikštam veiksmažodžiais (daugiausia sangrąžiniais) didžiuotis, domėtis, džiaugtis, girtis, grožėtis, rūpintis, sielotis, stebėtis, abejoti, tikėti: Jis stebėjosi, kad ši moteris jam kadaise netgi patikusi (A. Vencl). Parėjęs namo, Petras rado motiną labai susirūpinusią, kad jis ilgai negrįžo (J. Balč). Neabejoju, kad savo giedojimu tu sužavėsi jo didenybę (J. Balč). Tikiu, kad jis taps doru žmogumi.

4. Rečiau vartojami tokie šalutiniai papildinio sakiniai, kurie plačiau paaiškina pagrindiniame sakinyje esantį papildinį (kartu jis yra atliepiamasis žodis), išreikštą įvardžių tas, ta, viskas kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku, linksniais su prielinksniais ar bevardės giminės formomis tai, visa. Būdingiausias čia prijungiamasis žodis – įvardis kas, išreikštas įvairiais linksniais. Pagrindinio sakinio tarinys, kuris valdo atliepiamąjį žodį, gali būti gana įvairių reikšmių, bet svarbiausia, kad jis turėtų savybę prisijungti kokį nors papildinį, objektinės reikšmės linksnį: Ko sau nenori, to ir kitam nelinkėk (S. Dauk). Kas nemoka skaityti, tam negelbsti ir akiniai. Kas pyksta, tam ragai dygsta. Kieno duoną valgai, tam ir dirbk (J. Jabl). Kas nenutuokia, tą visi apjuokia (J. Jabl). pasėsi, tą ir pjausi. jaunas padėsi, tą senas atrasi. Kuris arklys bėga, tą ir plaka. Ką tik liepsi, viską padarysiu (G. Isok). kam skauda, tas tuo ir skundžiasi. Kuo vadinsi, tuo nepagadinsi.

Šio tipo šalutiniai papildinio sakiniai dažniau eina prieš pagrindinį sakinį. Tačiau jie gali eiti ir po pagrindinio sakinio: Tik tą saulė gaivina ir šildo, kas po jos spinduliais išaugęs (A. Vien). Visi susėdo, ir Baltrus pakartojo tą pat, buvo vaikams papasakojęs (P. Maš). Gestapas jį kaltino tuo, kuo jis visai nebuvo kaltas.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *