Bejungtukiai sakiniai

Šių sakinių dėmenų nejungia nei sujungiamieji, nei prijungiamieji jungtukai ar juos atstojantys jungiamieji žodžiai; čia dėmenys vienas prie kito tiesiog prigretinti, vienas šalia kito pastatyti (jukstapozicija), pvz., Akys išbluko beverkdamas, jaunystė nuvyto nemylima (K. Bor). Tada reikia ieškoti kitų siejimo priemonių, kurios, žinoma, būdingos ir jungtukiniams sakiniams, tačiau jiems ne tiek aktualios. Tai intonacija (sakytinėje kalboje), semantiniai bei leksiniai dėmenų ryšiai, morfologiniai bei sintaksiniai požymiai (jie plačiau analizuojami teksto sintaksėje). Sakysime, žodžiai esti artimos reikšmes, dažnai panaši žodžių tvarka (sintaksinis paralelizmas); tariniai to paties laiko, veikslo, nuosakos (jei skiriasi, pvz., Sakyk nesakęs, neklauso, tai skirsis ir jungimo reikšmė – priežasties, sąlygos arba čia nuolaidos), plg. Vieni pjauna rugelius, kiti riša pėdelius. Gėrė ponas kaip dramblys, tįso nosis kaip straublys (K. Kub). Nerodyk dantų: nieks jų nepirks.

Vis dėlto bejungtukio sakinio dėmenų ryšiai yra daugiareikšmiai, implicitiniai, priklausantys ir nuo konteksto, situacijos. Tokius ryšius reikia laikyti nežymėtais (jungtukinio sakinio ryšys žymėtas, palyginti aiškus). Kaip matome, tuo bejungtukiai skiriasi tiek nuo prijungiamųjų, tiek nuo sujungiamųjų sakinių; skiriasi ir vartosenos sfera: bejungtukiai – dažniau šnekamojoje kalboje (kur jungtukų stoką kompensuoja kiti faktoriai: situacija, intonacija, mimika ir kt.) bei grožinėje literatūroje, jungtukiniai – mokslinėje ar dalykinėje kalboje (kur ypač reikalingas tikslumas).

Dėl visų minėtų priežasčių bejungtukiai sakiniai išskirtini į atskirą grupę; minimi jie ir mokykliniuose vadovėliuose, tačiau šiaip priskiriami sujungiamųjų sakinių grupei. Anksčiau, remiantis „tam tikra jungiamąja intonacija“, buvo mėginama daugumą bejungtukių sakinių skirti prie sujungiamųjų, o kai kuriuos laikyti prijungiamaisiais. Tačiau, kai nėra formaliųjų kriterijų – prijungiamųjų žodžių, intonacija gali būti subjektyviai traktuojama. Atstatinėti „praleistuosius“ jungtukus irgi netikslu. Todėl šiuo metu ir kitų kalbų sintaksininkai išskiria bejungtukius sakinius.

Žinoma, jei norėtume nustatyti bejungtukio sakinio ar dėmens statusą, tai būtų daugiau argumentų, kad jis yra panašesnis į „savarankišką“, plg. vientisinį sakinį, kuris nepriklausomas. Prijungiamųjų sakinių vienas dėmuo laikomas savarankišku (pagrindiniu), kitas priklausomu (šalutiniu); sujungiamųjų sakinių abu dėmenys savarankiški. Žinoma, jau seniai laikoma, kad tas savarankiškumas reliatyvus, sąlygiškas.

Toks reliatyvus savarankiškumas pripažintinas ir bejungtukio sakinio dėmenims, ir štai dėl ko. Juk dėmuo be jungtukų paprastai nerodo jokių priklausymo formų (plg. kad ir vientisinį sakinį, neturintį jungtukų ir egzistuojantį atskirai, t. y. savarankiškai). Prijungiamojo sakinio bejungtukis dėmuo irgi visada laikomas savarankišku (Aš žinau, kur tu važiuoji). Netgi galima pasakyti, kad bejungtukis dėmuo savarankiškumo rodo daugiau už dėmenį su sujungiamuoju jungtuku (jungtukas suponuoja antecedentą, t. y. pirmą dėmenį: … bet atėjo žiema). Taigi bejungtukio dėmens savarankiškumas neabejotinas, plg. Buvo ruduo, bet atėjo žiema. Tai patvirtina ir pavyzdžių Užduosi ko, ir atkris ligon priskyrimas sakinių sujungimui (vadinasi, ir I dėmuo savarankiškas!). Apskritai sudėtinio sakinio dėmenys nėra absoliučiai savarankiški: visada suponuojamas ryšys su kitu dėmeniu (tai rodo intonacija ir kt. dalykai), plg. Niekas man neatsakė, ir aš vėl žiūrėjau aukštyn.

Savarankiškų dėmenų nereikia painioti su (tiesa, labai retai vartojamais) priklausomaisiais, kurie kartais irgi esti be jungtukų, jeigu jungtukas pasakytas ankstesniame dėmenyje: Metais šiais, tais, anais, kada katės šunis pjovė, kiškis būgną mušė, meška trimitą pūtė, kada geležinsnapiai per mūsų žemę lėkė, šunys giedojo, gaidžiai lojo […], kada riestainiais snigo, vaikai per kiauras naktis nemigo – tuokart vilkas, trenksmą išgirdęs, didžiai persigando … ir išspyrė vaikiuką (M. Val).

Bejungtukių sakinių rūšys kiek primena anksčiau aptartąsias sujungiamųjų sakinių rūšis: išskaičiuojamieji sakiniai – sudedamuosius sakinius, gretinamieji – priešpriešinius, paremiamieji atitinka paremiamuosius; saviti yra sąlygojamieji sakiniai; užtat visiškai čia nėra grupės, atitinkančios skiriamuosius.

1. Sudedamieji (išskaičiuojamieji) sakiniai turi du (ar kelis) dėmenis; jais išskaičiuojami veiksmai ar reiškiniai, (dažniausiai) vykstantys vienu metu (1.1) arba (rečiau) vienas po kito (1.2). Tai vienarūšiai dėmenys, tariami išskaičiuojamąja intonacija:

1.1. Viskas įdomu, viskas nepaprasta (K. Bor). Spiegė vaikai, šaukė moterys, rėkė vyrai (V. Myk-Put). Pražilo klevų viršūnėlės, nuraudo gudobelės obuoliukai, karolius užsidėjo putinas (G. Isok). Prakaitas per veidą sriūva, senas kuinas vos negriūva (J. Jan). Nebėra viršininko, nebėra stoties, nieko nebėra (I. Gans).

1.2. Toli kaime lojo šuo, paskui sužvingo arklys (A. Vencl). Stojo šaltas ruduo, prasidėjo žvarbūs lietūs (Žem).

Šios grupės sakinius (kaip iš viso bejungtukius) sunkiau klasifikuoti negu jungtukinius. Bejungtukiams būdingas sinkretizmas (neišskyrimas). Kad ir ne visai tiksliai, būtų galima taip apibūdinti visų 4 grupių skirtybes: sudedamųjų sakinių dėmenų tariniai – sinonimai, priešpriešinių – antonimai; sąlygojamųjų vienas dėmuo žymi sąlygą, paremiamųjų – priežastį.

2. Priešpriešiniai sakiniai irgi turi priešpriešos, neatitikimo reikšmes; jos ryškiai matomos iš kontrastingų tarinių: Akys nori, širdis nepriima. (Galima įžvelgti ir išskiriamąją reikšmę: Laužas buvo išblėsęs, besmilko keli nuodėguliai (A. Zurb). Virbas lūžta, virbų šluota nelūžta.

3. Sąlygojamieji sakiniai turi (dažniau) sąlygos, (rečiau) laiko, be to, ir nuolaidos (neatitikimo) reikšmes. Paprastai I dėmenyje pasakoma sąlyga (arba niekais nuleidžiama sąlyga), turinti (arba neturinti – kur nuolaidos reikšmė) įtakos II dėmens veiksmui: Bus žemės – atsiras ir karvių (J. Balt). (I dėmuo reiškia sąlygą, plg. Jeigu bus žemės …); Kosėk nekosėk – sūrio negausi. (I dėmuo reiškia nuolaidą, plg. Nors ir kosėsi…); Atsipūs arkliai – vėl važiuosim (J. Balt). (I dėmuo reiškia laiką, plg. Kai atsipūs arkliai…). Laiko ir sąlygos (nuolaidos) reikšmės dažnai esti susipynusios: Oda neišdirbta – batų nenešiosi. Alaus butelį pastatysi – parvešiu namo (V. Krėv). Būtų Jurgis namie nereikėtų tokio dykaduonio maitinti (I. Simon). Dvare atsisėdo šunys gėdą suėdė. Akmenys ne akmenys, aš einu basa. Šuo loja – pon(a)s važiuoja. Ant manęs nukris audra ir lietūs – aš spindėsiu saulėj dar tyriau (V. Vals).

4. Paremiamieji sakiniai vartojami palyginti dažnai. II dėmuo paaiškina pirmojo dėmens turinį, jį papildo, pvz., Vėl atsiminė Urnas: veža jis miltus panai Blaževičuvnai (P. Cvir). I dėmens tariniai esti suvokimą, kalbėjimą reiškiantys veiksmažodžiai (suprasti, matyti, girdėti, žinoti, patarti, klausti), pvz.: Ir paskum mato senis: žvaigždėtą naktį jis saugoja savo pasėlius nuo žvėries (P. Cvir). Žiūri kurapkos pro sniego plyšius – saulutė švyti (J. Sok). Savo motinos vardu prašau: išklausyk manęs! (J. Balč). Varos jis vieną vakarą žąsis ir mato: dviejų žąsiukų nėra (J. Bil).

Kitos grupės sakiniai panašūs į jungtukinius paremiamuosius sakinius. Dažniau I dėmuo žymi padarinį, o II – priežastį (Jureli, širdį suskaudo: blogiau už gyvulius Jarmala samdinius laiko (P. Cvir); ir I dėmuo žymi priežastį, o II – padarinį (Ji atvažiavo čia pasilinksminti nereikia gadinti jai nuotaikos (A. Vencl). Dirvon nepabertas grūdas verkia: grūdui be dirvos graudu (V. Mont). Senolėlės trobelė šalta: nėra žabarų pasikūrenti (Žem). Nerodyk dantų: niekas jų nepirks. Širdis mat užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi (V. Krėv). Jis tuojau ateis – palauksime valandėlę (V. Vien).

Kelių dėmenų (ne vienos rūšies) esti ir bejungtukių sakinių; tada dėmenų santykiai dar sunkiau šifruojami (padeda intonacija; rašytinėje – nevienodi skyrybos ženklai): Saulė pritemo virš miesto dirbtuvių, vėjai aptilo laukuos – užmuštas draugas ant gatvės pargriuvo, plūsdamas savo kraujuos (V. Mont). (I ir II sujungti sudedamuoju sujungimu ir žymi padarinį, kurio priežastis yra III dėmuo). O čia štai jau I dėmenį (jis žymi padarinį) aiškina abu (II ir III) ir žymi priežastį, tarp II ir III sudedamasis sujungimas: Pasitaikė kaip tik blogi metai duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo (J. Bil). Rudens rytas buvo drumzlinas, žemė purvina, vartydamiesi ore, krito geltoni medžių lapai, buvo nyku ir liūdna (J. Grūs). (I, II, III, IV).

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *