Tiesioginės ir netiesioginės kalbos sąvoka

     Bendraujant neretai prireikia raštu arba žodžiu perteikti kitų ar savo anksčiau pasakytas mintis. Tai paprastai daroma dviem būdais:

     1) veikėjo kalba pakartojama nieko nekeičiant,

     2) pasakytos mintys atpasakojamos maždaug tais pačiais žodžiais, bet dažniausiai keičiant asmenį, nuosaką, veiksmažodžio asmenuojamąją formą dalyviu ir t. t.

     Pirmuoju atveju turime tiesioginę kalbą, antruoju – netiesioginę.

     Tiesioginė kalba yra pažodžiui pakartota kieno nors kalba.

     Tiesioginė kalba perteikiama ne tik tais pačiais žodžiais, tokia pat sandara, bet ir tuo pačiu asmeniu, laiku, nuosaka, tais pačiais linksniais, kuriais tie žodžiai buvo pasakyti.

Sakiniai su tiesiogine kalba 

Sakiniai su netiesiogine kalba 

Žiogas ir skruzdės

 

Kartą žiemos metu skruzdės džiovino sudrėkusius grūdus. Žiogas išalkęs ėmė prašyti kokio grūdelio. Bet skruzdės tarė:

 – O kodėl vasarą neprisirinkai?

 – Vasarą neturėjau laiko, – atsakė žiogas. – Vasarą aš grojau!

 – Jeigu vasarą grojai, tai žiemą šok, – atsakė juokdamosi skruzdės.

 Ezopas

Žiogas ir skruzdės

 

Kartą žiemos metu skruzdės džiovino sudrėkusius grūdus. Žiogas išalkęs ėmė prašyti kokio grūdelio. Bet skruzdės paklausė, kodėl vasarą neprisirinkęs. Žiogas atsakė, kad vasarą neturėjęs laiko, vasarų grojęs. Skruzdės juokdamosi žiogui atsakė, kad žiemą šoktų, jeigu vasarą grojęs.

 Pagal Ezopą

     Rašytiniame arba sakytiniame tekste tiesioginė kalba pristatoma tam tikrais įvedamaisiais žodžiais, kurie vadinami autoriaus žodžiais. Pavyzdžiui, pasakėčioje ,,Žiogas ir skruzdės“ autoriaus žodžiai yra: Bet skruzdės tarė; atsakė žiogas; atsakė juokdamosi skruzdės. Iš jų sužinome, kas kalbėjo.

     Vartojant tiesioginę kalbą, stengiamasi atkurti jos intonaciją, kalbėtojo balsą. Taigi labai svarbu parinkti kuo taiklesnį autoriaus žodžių tarinį. Vietoj žodžių tarė, pasakė, kalbėjo neretai geriau tinka sakyti prabilo, prašneko, pridūrė, paprašė, pasiūlė, pritarė, sušuko, riktelėjo, sudraudė, grasino, niršo, iškošė pro dantis, aiškino, įrodinėjo, ragino, drąsino, guodė, sušnabždėjo, šyptelėjo, nusijuokė, bambėjo, burbtelėjo, sumurmėjo, pasakojo, čiauškėjo… Užuot sakius paklausė, kartais sakoma pasiteiravo, pasidomėjo, nustebo, išpūtė akis, sunerimo, nesuprato… Žodis atsakė gali būti keičiamas žodžiais atsiliepė, atkirto, atšovė, pripažino, patikslino, numykė, pritarė, pratarė, nuliūdo, apsidžiaugė, suabejojo, patvirtino…

     Dažnai autoriaus žodžių tarinys dar turi būdo aplinkybę: tyliai tarė, nesijaudindamas pasakė, su ašaromis prašė, įdūkęs paklausė, linksmai pasakojo, paspiegiu šaukė, nemirksėdamas aiškino, kreivai šyptelėjo ir pan.

     Kokiu veiksmažodžiu tikslingiausia reikšti autoriaus žodžių tarinį, kokiais žodžiais jį apibūdinti, priklauso nuo teksto stiliaus, kalbėjimo ir rašymo tikslo, adresato.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *