Sakinių su tiesiogine kalba sintaksinė sandara

      Autoriaus kalba su tiesiogine kalba paprastai sudaro vieną tam tikrą sintaksinį vienetą, susidedantį iš dviejų gramatiškai savarankiškų dalių, kurias tarpusavyje sieja tam tikras prasminis ryšys. Pvz.:sakini2

Iš schemos matyti, kad tiesioginė kalba tarytum papildo autoriaus kalbą, atsakydama į klausimą, ką pasakė mokytoja, tačiau tiesioginės kalbos čia negalima laikyti autoriaus kalbos sakinio papildiniu, nes ir autoriaus kalba savo ruožtu papildo tiesioginės kalbos sakinį, paaiškindama, kas pasakė „jau laikas namo“, ir tokiu būdu susiedama ją su visu pasakojimo kontekstu.

Autoriaus kalbos ir tiesioginės kalbos sakiniais žymimų reiškinių tarpusavio santykio neatitinka ir joks sakinių sujungimo tipas, nes tiedu reiškiniai neiškelia vienas kito priežasties, nei tarp jų yra koks sugretinimo, priešpastatymo ar skiriamasis santykis. Tai dviejų asmenų sakiniai su atskiromis modalinėmis kategorijomis, žyminčiomis viename sakinyje autoriaus, o kitame sakinyje jau kito kalbančiojo asmens pažiūrą į sakomos minties ir realios tikrovės santykį. Dėl to tarp autoriaus kalbos ir tiesioginės kalbos negali būti intonacijos vieningumo, kuris yra to paties asmens nuo pradžios iki galo pasakytame sujungiamajame bei prijungiamajame sakinyje. Autoriaus kalba dažniausiai reiškiama tik konstatuojamuoju sakiniu, tuo tarpu kai tiesioginė kalba gali būti reiškiama ir skatinamuoju, ir klausiamuoju sakiniu.

Vadinasi, tokių sintaksinių vienetų, kurie sudaryti iš autoriaus kalbos ir tiesioginės kalbos, negalima laikyti nei prijungiamaisiais, nei sujungiamaisiais sakiniais, juos tinka vadinti sakiniais su tiesiogine kalba.

Pažymėtina, kad autoriaus kalbos sakinys gali eiti ne tik su vienu, bet ir su keliais to paties asmens tiesioginės kalbos sakiniais. Pvz.:

1. Raišelis pagalvojo: „Nuo manęs, jo seno draugo, slepia. Slėpkite, slėpkite, o aš žinau, kad Andrius atvažiuoja. Jeigu rytoj deputatą siūlys – tai ką gi kitą?“ (P. Cvir.)

2. – Užmik, užmik dar, mano mažas anūkėli. Matai, dar visai tamsu, – kuždomis įkalbinėja senelė ir dar labiau jį klosto antklode. (V. Krėv.)

Be to, tiesioginė kalba, kai iš konteksto aišku, kas sako jos žodžius, gali eiti be autoriaus kalbos – visai atskiru sakiniu:

3. Galvoja Antanukas ir atsakymo surasti negali. Bet kam gi yra senelė, kuri viską žino.

– Bobule, o kas kiškučiui duonelę minko ir kepalėlius daro? (V. Krėv.)

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *