Autoriaus kalbos ypatybės

      Autoriaus kalba gali eiti prieš tiesioginę kalbą, po jos, gali būti įsiterpusi į tiesioginę kalbą arba atvirkščiai – tiesioginė kalba gali būti įterpta į autoriaus kalbą. Pvz.:

1. Žmogus tarė: – Nemoku. (P. Maš.) 2. Ėmė paukščiai bartis: – Oi tu pelėda, kaip tau ne gėda! (K. Bor.) 3. Mokytojas klausia: – Kas yra? (S. Kapn.) 4. – Dieną kitą dar palauksiu ir pažiūrėsiu, – nutarė Puodžiūnas. (A. Vien.) 5. – Šitiek kulkosvaidžių! – sušnibždėjo Puronis. (J. Dov.) 6. – Bet su kuo tu kirsi? – nusijuokė Strazdas. (K. Bor.) 7. – Bet tamsta užmiršai kepurę, – rėkia jam kažkas prancūziškai. (A. Vencl.) 8. – Ar ligonė jūsų giminaitė? – pasiteiravo susirūpinusi Elena. (H. Kors.) 9. „Iš kokių gi visa tai lėšų?“ – laužė sau galvą ir stebėjosi Jonas Puodžiūnas su ūkvedžiu. (A. Vien.)

10. „Kuo ji kalta, – galvojo tada Juras, – kuo kalti visi tamsuoliai, jei prastą žmogų laikė tamsoje, nedavė laisvos valandėlės šviestis, žinių įsigyti?“ (P. Cvir.) 11. „Į sanatoriją jį, kuo greičiau į sanatoriją: jam ne tik plaučiai, bet ir širdis sušlubavo“, – pamanė ji, bet broliui nieko nepasakė. (A. Vien.) 12. – Iš tiesų, – sušuko Baltrus, – lyg tartum kas žiba! (J. Bil.) 13. – Gerai, aš sutinku, – atsakė Alibėjus ir pagalvojęs, nežiūrėdamas atamanui į akis, pridūrė: – Bet taip pat su sąlyga! (A. Vien.) 14. Kai šeimininkė, padavusi pietų, dėdama morkas ant stato, pasakė: „Na, vaikai, šiandien turėsite kuo užsigardžiuoti“, – tai ir pietūs pasidarė kažin kokie negardūs. (P. Maš.)

Iš pavyzdžių matyti, kad autoriaus kalba ne tik nurodo tą asmenį, kuris sako ar sakė tiesioginės kalbos žodžius, bet sykiu pažymi ir tos kalbos realiąją situaciją.

Autoriaus kalbos tariniu paprastai eina veiksmažodžiai, reiškiantys patį kalbėjimo veiksmą (kalbėti, murmėti, pasakoti, plepėti, porinti, pratarti, rėkti, sakyti, šaukti, šnekėti, šnibždėti, švebeldžiuoti, tarti, taukšti…), kalbėjimo priežastį bei tikslą (aiškinti, atsakyti, grasinti, klausti, kreiptis, kviesti, nurodyti, pasiūlyti, pašaukti, patarti, raginti, teirautis, teisinti, žadėti…), reiškiantys mąstymą arba tokį psichinį procesą, kuris vyksta mąstymo ar kalbėjimo metu (domėtis, džiaugtis, galvoti, mąstyti, nudžiugti, nuliūsti, pykti, piktintis, stebėtis, svajoti, žavėtis…).

Be to, nors ir retesniais atvejais, autoriaus kalbos tariniu gali eiti veiksmažodžiai, žymintys tiesioginės kalbos suvokimą; pvz.:

15. – Prakeikti bukite! Prakeikti… – išgirdo tame riksme šiurpo apimti vienuoliai. (A. Vien.) 16. – Prašom leisti! Aš sušlapau ir sušalau! – staiga už durų pasigirdo vaiko balsas. (J. Balč.)

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *