Žodžių tvarka

      Lietuvių kalbos žodžių tvarka daugiausia priklauso nuo jų sintaksinių ryšių bei prasminių santykių sakinyje ir nuo aktualiosios sakinio skaidos, nuo bendraujant kylančių poreikių išryškinti bei pabrėžti tam tikras sakinio dalis.

Sakinio sintaksinės sandaros požiūriu skiriama laisva ir gramatiškai apibrėžta žodžių tvarka.

Laisva (variacinė) žodžių tvarka nėra griežtai apibrėžta sakinio ar jo atskirų dalių gramatinės sandaros ir gali įvairuoti – destis koks pasakymo tikslas, koks jo kontekstas, kokių stilistinių atspalvių norima jam suteikti. Šis žodžių tvarkos tipas lietuvių kalbai būdingiausias. Čia pagrindinės sakinio dalys ir kitos su jomis siejamos žodžių formos dažnai sakinyje išdėstomos nevienoda tvarka. Palankias sąlygas tam sudaro turtinga žodžių kaitybos sistema: sakinio dalių tarpusavio ryšiai matyti iš pačių žodžių formų, todėl vietos skirtumas dažnai nekeičia jų sintaksinio vaidmens.

Skiriami neutralūs ir inversiniai laisvos žodžių tvarkos modeliai. Neutralūs modeliai yra vyraujantys ir nepriklauso nuo konteksto ar specialios paskirties. Juose žodžiai išdėstomi pagal įprastinius jų vartojimo polinkius ir adresatas į tokią tvarką neverčiamas kreipti dėmesio. Inversiniai modeliai yra sąlygojami aplinkos, kalbos situacijos, stilistinių motyvų. Pavyzdžiui, inversinė yra būdo aplinkybės vieta po veiksmažodžio (žinau gerai, pasakė aiškiai) arba derinamojo pažyminio vieta po daiktavardžio (tėvynė brangioji, namai pamiršti).

Žodžių tvarkos įvairavimą smarkiai riboja polinkis pagrečiui vartoti žodžių formas ir jų grupes, siejamas tiesioginiais sintaksiniais ryšiais. Sintaksiškai susijusios žodžių grupės dažniausiai atskiriamos tada, kai norima kuriuos nors jų žodžius pabrėžti, suteikti jiems didesnį reikšmės krūvį, ir todėl jie atkeliami į sakinio pradžią ar nukeliami į pabaigą. Taip susidaro vad. rėminės konstrukcijos, pavyzdžiui, tarinio jungtis atskiriama nuo vardinės dalies veiksnio ir kitų sakinio dalių, kurios tuo būdu „įrėminamos“ į sudėtinį tarinį:

Buvo jis tada dar visai jaunas vaikinas. Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti. Meisteris aš joks nesu.

Papildinys ar aplinkybė dažnai gali būti įterpiami tarp asmenuojamosios veiksmažodžio formos ir bendraties:

Gundo mane širdis prakalbėti. Nereikėtų dabar mums kaip šunims jo pėdų uostinėti.

Gramatiškai apibrėžta žodžių tvarka negali būti keičiama bendravimo paskirties ar stiliaus sumetimais. Gramatiškai apibrėžtos žodžių tvarkos pavyzdžiai:

a) prielinksnių vieta prieš daiktavardžių ar įvardžių linksnius, pvz.: ėjome į mišką; namas be langų;

b) neiginio vieta prieš neigiamąjį žodį, pvz.: ne visi taip gali;

c) klausiamųjų dalelyčių vieta sakinio pradžioje, pvz.: Ar visi susirinko?;

d) pažymimojo sakinio šalutinio dėmens vieta po pažymimojo žodžio, pvz.: Išaušo diena, kurios visi taip laukėm.

Gramatiškai apibrėžta žodžių tvarka nėra griežtai atribota nuo laisvos; tarp jų pastebima pereinamųjų atvejų. Pavyzdžiui, bendrinėje kalboje (ypač mokslinėje, kanceliarinėje) prie gramatiškai apibrėžtos artėja kilmininko vieta prieš pažymimąjį žodį: tėvo kambarys; miško žvėrys; saulės dėmės. Tačiau šnekamojoje ir grožinės literatūros kūrinių kalboje (ypač poezijoje) pasitaiko ir atvirkščios tvarkos atvejų, plg.: Dar ir dabar karštai ją myliu skurdžioj akivaizdoj mirties.

Gramatiškai laisvos žodžių tvarkos atvejais sakinio dalių išdėstymas labai priklauso nuo pasakymo aktualiosios skaidos, nuo to, kas juo norima pasakyti konkrečioje kalbos situacijoje ar konkrečiame kontekste. Tuo atžvilgiu sakinyje galima skirti temą – dalyką, apie kurį norima ką nors pasakyti (jis dažnai jau daugmaž esti žinomas) ir remą – patį pranešimą, reikšmingą kalbamuoju metu. Bendravimo požiūriu rema yra svarbiausia pasakymo dalis. Sakinio aktualioji skaida į temą ir remą dažnai nesutampa su jo gramatiniu skirstymu; netgi tame pačiame (gramatiniu požiūriu) sakinyje temos ir remos vaidmenį gali atlikti skirtingos sakinio dalys. Pavyzdžiui, jeigu sakiniu Kaimynas atvežė malkų norima pranešti, ką padarė kaimynas, tai pasakymo tema bus kaimynas, o rema – atvežė malkų. Bet jeigu iš situacijos ar konteksto žinoma, kad kaimynas kažką atvežė, ir norima pasakyti, ką jis atvežė, sakinio aktualioji skaida bus tokia: Kaimynas atvežė (tema.) / malkų (rema).

Dažniausiai tema pasakoma prieš remą. Rema, kurią norima pasakyti anksčiau, sakinio pradžioje, pabrėžiama ar išskiriama tam tikra intonacija arba inversine žodžių tvarka (kartais abiem būdais drauge). Pavyzdžiui, jau minėtu sakiniu galima atsakyti į klausimą „Kas atvežė malkų?“ Tuo atveju sakinio rema bus kaimynas. Eidama sakinio pradžioje, ji išskiriama intonacija. Jeigu remą kaimynas nukelsime po temos (Malkų atvežė kaimynas), ją pabrėžti intonacija nebereikės: tuo atveju aktualiąją sakinio skaidą parodys žodžių tvarka. Tas žodžių tvarkos modelis, kuris sakinyje su pradžioje pasakoma tema yra inversinis, šiuo atveju bus neutralus. Taigi gramatiškai laisvos žodžių tvarkos atvejais neutralūs ir inversiniai modeliai skiriami atsižvelgiant į aktualiąją sakinio skaidą.

Vis dėlto ir tema, ir rema turi vyraujančius raiškos būdus, mažiausiai priklausančius nuo konteksto. Dažniausiai tema pasakoma sakinio veiksniu einančiais daiktavardžiais ar įvardžiais, o rema – tariniu einančiais veiksmažodžiais ar būdvardžiais kartu su jų papildiniais. Tie žodžių tvarkos modeliai, kuriuose tema eina prieš remą ir abi yra išreikštos vyraujančiomis sintaksinėmis priemonėmis, laikomi pagrindiniais.

Ne visuose sakiniuose galima skirti temą ir remą. Pasakojimo pradžioje kalbėtojas kartais nusako įvykių laiką, vietą, asmenis ar aplinkybes dar neišskirdamas svarbiausios informacijos, pvz.: Atėjo ruduo. Išskrido gervės. Tokiuose aktualiai neskaidomuose sakiniuose žodžių tvarka paprastai esti priešinga negu ta, kuri vyrauja sakiniuose, skaidomuose į temą ir remą.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *