Žodžių tvarka sakinyje

     Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lietuvių kalbos sakinio žodžių tvarka visiškai laisva. Antai sakinį Viesulas išrovė medį galima pasakyti penkeriopai, ir visi variantai bus suprantami:

     Viesulas medį išrovė.     

     Išrovė viesulas medį.

     Medį viesulas išrovė.     

     Išrovė medį viesulas.

    Medį išrovė viesulas.

     Taip yra todėl, kad lietuvių kalbos žodžių ryšį sakinyje rodo galūnės. Tačiau kurį variantą tikslingiausia pasirinkti kalbant arba rašant, priklauso nuo to, kas klausytojui ar skaitytojui yra žinoma iš ankstesnio teksto. Jei, tarkim, iš jo yra aišku, kad buvo kilęs viesulas ir norima pranešti, kad jis išrovė medį, o ne ką kitą, žodžių tvarka būtų tokia: Viesulas išrovė medį. Ir, priešingai, jei būtų žinoma, kad medis išrautas, ir rūpėtų pasakyti, kad tai padarė viesulas, reiktų jau tokios žodžių tvarkos: Medį išrovė viesulas. Taigi sakinio pradžioje sakome tai, ką žinome iš ankstesnių sakinių, o pabaigoje – ką naujo pranešame.

     Kadangi nauja paprastai pasakoma tariniu su jam priklausomomis sakinio dalimis, ši pagrindinė sakinio dalis dažniausiai eina po veiksnio.

     Mikutis šypteli Juozapėliui. Paskutinės ašaros džiūsta jo skruostuose, o akys giedros ir geros. Jie jau nebe priešai, bet draugai.

     Įprastinė papildinio vieta sakinyje – po tarinio (Mama rašo laišką). Po tarinio dažnai eina ir daugumas aplinkybių (Kelias vingiuoja tolyn. Avys laikomos vilnai.). Būdo aplinkybė, priešingai, paprastai eina prieš tarinį (Jonas neryžtingai atsistoja.). Neretai sakinio pradžioje pasakomos vietos ir laiko aplinkybės (Vakarop lietus nurimo. Miške giedojo paukščiai.).

     Įsidėmėtina pažyminio vieta sakinyje. Kilmininku išreikštas nederinamasis pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį:

     Nakties rasą sugėrė įkaitę akmenys.

     Vėjas čiužena rudens lapus.

     Prieš pažymimąjį žodį eina ir derinamasis pažyminys:

     Drėgna žemė kvepėjo pavasariu.

     Kitą rytą upėje jau plaukė pirmas ižas.

     Įnagininku išreikštas nederinamasis pažyminys eina po pažymimojo žodžio:

     Pasirodė vyras šiaudine skrybėle.

     Būgną mušė žmogus su geltonomis sagomis.

     Kartais įprastinė žodžių tvarka keičiama norint kurį nors žodį pabrėžti.

     Gražu buvo neapsakomai. (Plg.: Buvo neapsakomai gražu.)

     O jaunosios dienos mano! (Plg.: O mano jaunosios dienos!)

     Ten už upių plačių spindi mūsų pulkai.

     Dūmas tėvynės už svetimą ugnį šviesesnis.

     Toks įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas vadinamas inversija.

     Kalbant ir skaitant didesnį prasminį krūvį turinčius žodžius galima išskirti loginiu kirčiu, nekeičiant žodžių tvarkos.

     Viesulas išrovė medį. (Viesulas, o ne darbininkai ar kas kitas.)

     Viesulas išrovė medį. (Išrovė, o ne nulaužė ar pan.)

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *