Teksto sintaksė

     1. Tekstą (lot. textum ,,ryšys, junginys; audinys“) tiria daug disciplinų: stilistika, tekstologija, literatūros teorija (poetika), semiotika, komunikacijos teorija, psichologija, logika, filosofija ir kt. Visapusis jo tyrimas tegalimas įvairiais aspektais. Čia tekstas bus aptariamas tik sintaksiniu požiūriu, prabėgomis papildant kitais požiūriais. Teksto analizė svarbi, nes pastaruoju metu įtraukta ir į vidurinių mokyklų programas.

     Tekstas suprantamas įvairiai, sakysime, kaip korpusas, t. y. visa tai, kas pasakyta ar parašyta kuria nors kalba. Čia tekstas bus nagrinėjamas siauriau  t. y. prakalba, paskaita, pranešimas; rašinys, straipsnis, apsakymas, pagaliau knyga su savo dalimis, skirsniais, poskyriais.

     Taigi tekstas yra prasmiškai ir gramatiškai tarpusavyje susijusių sakinių virtinė, pasakyta ar parašyta pagal vieną temą (hipertemą). Kiekvienas tekstas, galima sakyti, turi šiuos struktūrinius elementus – komponentus: pradmę, dėstymą ir baigmę.

     2. Patys tekstai labai įvairuoja. Jų perteikimo tipai gali būti trejopi: pasakojimas, aprašymas, protavimas. Šie tipai glaudžiai susiję su veikalo (teksto) funkciniais stiliais: meniniu, buitiniu, publicistiniu, dalykiniu, moksliniu. Jų ryšius galima pavaizduoti pateikiama schema (storos linijos rodo pagrindinį ryšį, o plonos – šalutinį, punktyrai – nebūdingą, fakultatyvų ryšį):                                    IMAGE002

     Pasakojimas būdingiausias meniniam ir buitiniam stiliui, aprašymas – dalykiniam, samprotavimas – moksliniam stiliui. Publicistinis stilius mišrus, nevienodas: ten ir pasakojama, aprašoma ir samprotaujama (plg. apybraižas, skelbimus, vedamuosius). Kita vertus, ir meniniame stiliuje galima aptikti ne tik pasakojimo, bet ir aprašymo bei samprotavimo elementų. Vadinas, perteikimo būdas esti ir mišrus.

      3. Pats smulkiausias teksto vienetas – pilnatis (fragmentas). Pilnatis apima tik vieną temą (mikrotemą). Paprastai jį lyginama su pastraipa. Žinoma, neretai jodvi sutampa. Tačiau iš esmės tai yra gana skirtingi dalykai. Mat pilnatis gali būti išskaidyta keliomis pastraipomis:

     ,,Žioplas tu, Arūnai.“

     Žioplas…

     Pereinu kambarį iš kampo į kampą. Tačiau kambarys ne gatvė, neprasiblaškysi šitame urve. Nejučiom vėl stabteliu prie lango.

     Mergina priešais mažą veidrodėlį šukuojasi plaukus ilgus.

     Žioplas!  (A. Zurba)                    

     Ir priešingai, vienoje pastraipoje gali būti kelios pilnatys:

     Rugių laukas – tikra jūra. Siauras takas lyg gyvačiukė vingiuoja per jį, ir, regis, niekada nesibaigs. Basakojis berniukas skuba namo. Užbėgęs ant kalniuko, atsigrįžta. Pamato pririštą Juodakaktę ir prie jos šono prisiglaudusį Baltį. (B. Bušma)                                                                            

     Pastraipa – tai grafinė teksto padala, padedanti išryškinti mintį. Tekstą pastraipomis rašytojai skirsto pagal savo stilių ir individualybę. Nauja eilute pradedama nauja teksto mintis arba kitas jos interpretavimas. Skaitant pastraipos pabaigoje daroma ilgėlesnė pauzė, po kurios turi eiti tik toks sakinys, į kurį būtų atkreipiamas dėmesys:

     Vos neverkdamas vaikas klausia:

     – O! Kas ta meilė? Tik aš sužinočiau.

     Vaikas nori eiti [] laivais irtis.

     Tarnai išeina.

     Jis lieka vienas bute.

     Išsiima medinę stambiai sukaltą dėžutę ir skaito laišką.

                                                                                         (J. Savickis)

     Pilnaties sandara paprastai tokia: svarbiausias pirmasis sakinys, nes jo semantinis vaidmuo didžiausias (autosemantinis). Nuo jo priklauso kitas arba kiti sakiniai, jį aiškinantys (sinsemantiniai); pilnaties pabaigoje dažnai daroma išvada:

     Per mūsų planetą teka dar viena Upė. Ji plati, galinga ir amžina. Teka neskubėdama ir nesustodama. Neturi pradžios ir pabaigos. Neturi krantų ir vandens. Ji nepanaši į jokią kitą upę. Tai – laiko upė. Amžinoji laiko upė (A. Laur). 

     Čia penki sakiniai aiškina pirmąjį, o priešpaskutinis su paskutiniuoju (šiuo atveju – parceliatu) yra kaip ir išvada. Suprantama, kad pilnaties struktūra gali įvairuoti, tačiau apskritai pilnačiai būdinga trinarė kompozicija.

     Paskutinioji teksto pilnatis neretai susijusi su kūrinio pavadinimu. Stambesnės teksto padalos, kaip antai: skirsniai (paragrafai), poskyriai, skyriai, dalys, tomai, pasitaiko tik didesniuose tekstuose (makrotekstuose). Kontekstas – tai sakinio aplinka iš abiejų pusių. Jis taip pat leidžia tekstą glaudinti; nebūtina pedantiškai plėsti nereikalingais, iš konteksto numanomais žodžiais. Kartais netgi glaustas tekstas suprantamesnis negu ištęstas.

     Reikia įsidėmėti, kad tekstas, jo aplinka (kontekstas) suteikia informaciją, sudaro foną, iš kurio išryškėja atskiro sakinio prasmė ir jo elementų reikšmė; ar funkcija, plg. neaiškų sakinį  Nukrito lapas (medžio, popieriaus, skardos). Sintaksinės funkcijos irgi būtų nesuprantamos be konteksto, plg. dialogo atsakymą Brolio. Tai galėtų būti ir papildinys (– Ko ieškai?), ir tarinys (Kieno ta knyga?), ir pažyminys (– Kieno švarku apsirengei?), ir tikslo aplinkybė (– Ko išėjo ieškoti?).

     Svarbi ir teksto stilistinė apdaila. Kiekvieno žanro kūrinys reikalauja skirtingo stiliaus. Smulkiau tuos dalykus nagrinėja stilistika.

     4. Tekstą vienija įvairios siejimo priemonės. Žodžiai, sudarantys tekstą, paprastai esti panašios semantikos, pvz., jei kalbama apie šienapjūtę, tai vartojami: žolė, pjauti, šienauti, pieva, darbo įrankiai, žmonės, oras. Panašiai daroma poezijoje, mokslo kalboje ir kitur.

     Semantiškai artimų elementų (žodžių) buvimas tekste vadinamas izotopija, arba turinio vieningumas leksikos srityje. Kaip siejami sakiniai į tekstą pagal prasmę ir formą, domisi kohezija. Visuma formaliųjų priemonių, realizuojančių teksto rišlumą, vadinasi koneksija; tekstas siejamas konektoriais (jungikliais, jungtimis).

     Tačiau prieš aptariant konektorius, reikia susipažinti, kuriais būdais teksto sakiniai gali būti tarpusavyje siejami, kad tekstas būtų rišlus ir vientisas.

     5. Yra du pagrindiniai sakinių siejimo būdai: grandininis ir paralelinis.

     5.1. Grandininis sakinių siejimas yra toks, kai sakinio pabaiga (visa ar pakeista) yra kartojama kito sakinio pradžioje (A–B, B–C, C–D…). Kartojamas gali būti tas pats žodis ar jo formos. Gali būti kartojamas bet koks substitutas (pakaitalas) – įvardis, prieveiksmis; sinonimas (konkurentas), hiponimas, hiperonimas. Čia I sakinio rema virsta II sakinio tema ir t. t.:

     Aplink pievos. Jos kvepia šienu. Ir, atrodo, vien už tai esu joms dėkingas. Žodis pievos kitame sakinyje keičiamos substitu (įvardžiu jos) ir tai sieja su I sakiniu. Kvepėjimas šienu III sakinyje pakeistas substitu vien už tai. Be to, pilnaties vienodi laikai (esamieji). Visa tai daro tekstą rišlų.

     5.2. Gali būti ir kitokių variantų, kai tema kartojama, o remos skirtingos (A–B. A–C. A–D…). Tai mišrus tipas: panašus į paralelizmą ir į grandinę. Jį kartais vadina ,,paraleline grandine“.

    Petras Eimutis / vedęs.    

     Petras Eimutis / gyvena su savo žmona savo mažame ūkelyje.

     Kaliniai /, žinoma, neturėjo kur bėgti. Kaliniai / klausės. Kaliniai klausės / ir rymojo.

     5.3. Dar rečiau kartojama (A–D. B–D. C–D):

     Pieno primelžimas / labai svarbu. Visa ūkio gamyba / labai svarbu. Visos respublikos statybos darbai / labai svarbu.

     5.4. Paralelinis sakinių siejimas yra toks, kai siejami šalia vienas kito atskiri įvykiai, pasakyti panašios sandaros sakiniais, turinčiais kone tą pačią žodžių tvarką. Nuosakų bei laikų nuoseklumas irgi rodo ryšius tarp sakinių. Paralelinis siejimas yra daug retesnis. (A–B. C–D. E–F):

     Duona – laukuose.

     Žodžiai – lūpose (Just. Marc).

     Skamba pakilęs upokšnis. Šlama miškas (V. Daut). Tuštėja parduotuvės. Iš pravažiuojančių furgonų sklinda tik iškeptos ir išvežiojamos duonos kvapas. Netoli dzingsi budinčios vaistinės durys (V. Pet).

     5.5. Pilnoji samprotavimo forma – silogizmas (A–C. B–A. B–C),. galima sakyti, nevartojama net moksliniame stiliuje. Jis aptinkamas nebent tik logikos pavyzdžiuose: Visi žmonės mirtingi. Sokratas yra žmogus. Sokratas yra mirtingas. Paprastai praleidžiama viena iš premisų (prielaidų) arba išvada. 'Tokie sutrumpinti silogizmai vadinami entimemomis, pvz., Šis skiedinys negali būti rūgštis, nes juo sušlapintas lakmuso popierius nenusidažė raudonai (praleista viena premisa, išvada pateikta pradžioje).

     Paprastai moksliniai veikalai ir rašomi sutrumpintais silogizmais (entimemomis). Tokia silogizmų virtinė vadinasi epicheirema.

     6. Plačiau aptarsime koneksiją, arba teksto siejimo priemones. Koneksija (siejimas) esti kontaktinė (artimoji), kai siejami gretimi sakiniai (Jis atsisėda ir sėdi sau kampe. O tie išjojo), ir distancinė (tolimoji), kai jungikliai tepasakyti tolesniuose sakiniuose, kitoje pastraipoje ar dar toliau (Vyras pagalvojo ir sumanė ją už tinginystę pamokyti. […] Kai taip ji pradėjo kalbėti, tai vyras suprato, jog pati jau pasimokė). Šiuos pasakos ,,Tinginė pati“ sakinius skiria dvi pastraipos, o Įsimetė vėl ją vežiman ir parvažiavo – trys). Sakiniai gali būti siejami anafora, kai jungikliai (įvardžiai, prieveiksmiai; kartojimas, sinonimai) sieja teksto dalį su anksčiau pasakytomis mintimis (Gyveno toks piemenėlis. Ponas jį buvo pasamdęs ganyt. Ir jis dūdelę tokią turi. | Eisim į ministeriją. Ten kaip tik valdiški pinigai sudėta). Kataforinis siejimas retesnis: čia pirmiau pasakomas jungiklis (konektorius) o vėliau jis aiškinamas, atskleidžiamas Ir sėk taip. Išeisi į lauką ir žiūrėk į dangų. Kai tik skrenda debesiukai, tai sėk. Kai nėra debesiukų, tai stovėk: jau nederlingas laikas, neaugs niekas – net trys sakiniai išryškina žodžio taip turinį.

     6.1. Koneksijos priemonės dar skirstomos į leksines ir į gramatines tačiau ribos tarp šių grupių nėra aiškios. V. Gakas mišriomis leksinėmis-gramatinėmis priemonėmis laiko artikelius įvardžius, apskritai anaforines priemones. Leksinėmis priemonėmis laikytini sinonimai ir apskritai konkurentai, hiponimai ir hiperonimai (beržas – medis), antonimai, perifrazė, žodžio ar jo šaknies kartojimas, įterpiniai, modaliniai žodžiai, skaitvardžiai, prieveiksmiai; gramatinėmis – veiksmažodžio nuosakų, laikų, veikslų derinimas, žodžių tvarka, sakinių struktūra. Minėtini ir šie jungikliai: įvardžiai, dalelytės, jungtukai, kurie skiriami ir prie leksinių, ir prie gramatinių skyrių.

     6.2. Visi šie konektoriai glaudžiau sieja teksto mintis, patį tekstą daro suprantamesnį, lengviau iššifruojamą, nes jie konkrečiau apibūdina sakinių ryšius, o be jungiklių tie santykiai būtų daugiaprasmiai, migloti. Reikia paminėti, kad konektoriai yra kartu polifunkciniai: jungia teksto dalis ir taip pat yra sakinio ingredientai (įeidami į sakinį, ten atlieka įvairias funkcijas, pvz., sudaro sakinio temą, modifikuoja sakinio modalumą, pabrėžia, patikslina vieną ar kitą sakinio žodį ir t. t.). Be to, vienos priemonės (jungtukai, dalelytės, įterpiniai, modaliniai žodžiai, įvardžiai) yra būdingos ir tekstui ir sudėtinio sakinio dėmenims jungti, kitos (kartojimas, vientisinių ar sudėtinių sakinių, taip pat vienanarių ar dvinarių sakinių išdėstymas bei grupavimas ir kt.) – tik teksto atkarpoms sieti.

     Apskritai sudėtinis sakinys yra tartum tarpinis vienetas tarp vientisinio sakinio ir teksto. Ilgi sudėtiniai sakiniai galėtų būti suskaidyti į atskirus sakinius. Periodai su savo įvadu (protaze) ir pabaiga (apodoze) tartum sudaro antitezę. Priduriamieji sakiniai, arba parceliacija lyg ir periodo priešprieša. Čia prie bazinio sakinio priduriamas parceliatas, į kurį tuo ir atkreipiamas skaitytojo didesnis dėmesys. Be teksto tokie pridūrimai (parceliatai) būtų neįmanomi ir nesuprantami. Parceliacija – tai tarsi įprastos sakinio struktūros laužymas.

     7.1. Koneksiją aptarsime kitu požiūriu. Viso teksto sakiniai yra lyg ir padalyti į dvi dalis: į siejamąją dalį – temą ir į informacinę dalį – remą. Siejamoji dalis reiškiama įvairiais indeksais: vardu ar pavarde, giminystės laipsniu (sesuo) bei kitomis kokybinėmis charakteristikomis (senis, kalvis, drąsuolis), įvairiais sinonimais ar konkurentais. Įsidėmėtina, kad, siejant tekstą, neišvengiama kartojimo (o mokslinio stiliaus terminų sinonimika net nepageidautina, nes skaitytojas gali pamanyti, kad tai kitas reiškinys). Sakysime, A. Pociaus apsakyme ,,Striukis keliauninkas“ randame tokius pavadinimus: Striukis, šuo, šuniukas, šis klišakojis šuniukas, klišakojis keliauninkas, aistringas keliauninkas, keturkojui bendrakeleiviui, jis, jo, jam, jį…

     Reikia pasakyti, kad vengti tekste (šalia pavardės ar įvardžių) konkurentų net tokių kaip filosofas, psichologas, nėra jokio pagrindo. Viena, tekstai visada sudaromi tokiu principu, plg. I. Belert pavyzdžius: (S1) Pikasas išvažiavo iš Paryžiaus. (S2) Dailininkas nuvyko į savo dirbtuvę prie Rivjeros. (S3) Jis dažnai lanko šią vietą. Rišlaus teksto skaitytojas nė negali kitaip išsiaiškinti, nors jis ir nežinotų, kad Pikasas – dailininkas. Indeksas dailininkas tekste būtinai turi identifikuojamąją funkciją, nurodo ankstesnės temos tapatumą. Panašiai iššifruojami ir kiti substitutai (jis, šią vietą). Tokia yra teksto struktūros logika (sakytume, ,,tokios žaidimo taisyklės“).

     Panašiai gretinami hiponimai (siauresnės, rūšinės sąvokos) su hiperonimais (platesnėmis, gimininėmis sąvokomis): Turėjo jis seną kumelį. Gyvulys neįkando kieto pašaro…

     Įvairūs siejamosios dalies (temos) pakaitalai ne tik sieja sakinius (ar didesnes teksto atkarpas), bet suteikia papildomą informaciją, pagilina charakteristiką. Tiktai aptariant kelis veikėjus, reikia tų charakteristikų nesupainioti.

     7.2. Įvardžiai, įvardiniai prieveiksmiai gana dažni jungikliai: O karalius buvo gudrus. Jis iš vakaro liepė… | Auklėtoja suspaudžia dešinės rankos kumštį ir trina jį į kairės delną. Visada taip daro, kai patenkinta. Skaitvardžiai vartojami ne tik moksliniame stiliuje, bet ir grožinėje literatūroje bei pasakose: Taip pat ir antrą kartą buvo išėjusi. O trečią kartą nuėjo prie to medžio… Trys kartai esti meninė kompozicinė priemonė, ypač pasakose.

     7.3. Įterpinių ir modalinių žodžių siejimas turi gana daug reikšminių atspalvių: tai ir sakytų minčių santrauka, išvada (vadinasi, taigi), ir minčių eilė (pirma, antra), ir prieštaravimo ryšys (kita vertus, priešingai), pasitaisymas (tiksliau pasakius), prisiminimas (beje) ir daug kitokių atspalvių (žinoma, aišku, suprantama). Beje, šie atspalviai dar įvairuoja dėl konteksto. Kaip teksto siejimo priemonė mažokai ir tyrinėti.

     7.4. Jungtukų siejimo funkcijos beveik nesiskiria nuo sakinio žodžių bei dėmenų jungimo. Ne visai tikslu tvirtinti, kad žodis, nejungiantis sakinio žodžių ar dėmenų, nesąs jungtukas. Jis gali sieti teksto atkarpas (kontaktines ir distancines), ir vis tiek tai dar nebūtinai turi būti dalelytė. Tokių jungtukų pasitaiko pačioje teksto pradžioje. Pavyzdžiui: O programos pabaigai poetas Rugys paskaitė. | Bet kažkas užmatęs karaliui tai pranešė. O tas pabūgęs siunčia savo moteriškę. | O kai aš augau pas motinėlę…

     7.5. Dalelytės ar, antai, bent, dar, gal, ir, jau, juk, ypač, nė, nebent, nebe, net, nors, pat, štai, tai, tik, tiktai, tad, vėl, vien, vis sieja teksto artimas bei tolimas atkarpas ne tik anaforiškai, bet ir kataforiškai . Pvz.: Tad skambėk, mano lyra… | Tai skambink, ,,Varpe“! | Pro šalį, nepaisydamas mano iškeltos rankos, prašvilpė laisvas taksi. … Vėl išniro laisvas taksi. … Vėl pralėkė laisvas taksi, o už jo – kitas (pradžioje kartojama po 2 pastraipų, o pastarasis – po puslapio). Dalelytės gali sieti tolimas teksto atkarpas: štai novelės sakinio Daugelis karių bent susirašinėdavo… dalelytė bent sieja kataforiškai distancinę atkarpą, t. y. atskleidžia ryšį su vėlesniais sakiniais, o net įrėmina tekstą anaforiškai (su ankstesniais sakiniais: Klemensas net šito malonumo neturėjo. Gale pastraipos vis dar ( vis dar nebuvo tekę susirasti) irgi rengia (kataforiškai) dirvą naujiems įvykiams, tartum jungia visą novelę (po to Klemensas surado Zinaidą).

     Kaip matome, dalelyčių jungimo perspektyvos didesnės negu jungtukų: jos labiau pabrėžia teksto elementų koheziją. Tačiau dažnos dalelytės (beje, kaip ir įterpiniai bei kiti konektoriai) gali sudaryti ,,praleistųjų, nepasakytų sakinių“ potekstę ar ,,laukimo horizontą“, t. y. klausytojas iš dalelytės spėja, numano, ką kalbėtojas turėjo galvoje, kitaip sakant, gauna papildomą presupozicinę (prezumpcinę) informaciją. Plg.: Net Jonukas suklydo. Iš šio sakinio (dėl dalelytės net) galime numanyti: 1) Visi (vaikai) suklydo; 2) Jonukas paprastai neklysta; 3) Bet jis padarė kaip ir visi kiti. Vėl rodo pasikartojimą, tad, tai – išvadą ir t. t. Taigi dalelytės leidžia tekstą glaudinti, trumpinti, vadinasi, atlieka teksto kompresijos (glaudinimo) funkciją. Tai gana svarbi funkcija. Naivu būtų reikalauti, kad ,,kalboje viskas turi būti pasakyta“.

     8. Visų konektorių kombinavimas, jų sinonimika dar mažai tetyrinėti dalykai, plg. sinonimus: vadinasi / taigi / pagaliau / galop / tad / tai; žinoma / tačiau / bet / kita vertus / tiesą sakant / priešingai; ypač / itin / perdėm / labai. Tokių priemonių įvairavimas nesvetimas visiems stiliams. Svarbu išmokti ne tik tekstą kurti, bet ir jį suprasti. Visi kalbos niuansai, jos ištekliai kaip tik atsiskleidžia tinkamai sudarytame tekste.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *