Sintaksės sąvoka

     Žodis sintaksė yra kilęs iš graikų kalbos žodžio syntaxis, reiškiančio sudarymą, sutvarkymą, rikiuotę. Sintaksė yra gramatikos dalis, nagrinėjanti žodžių tarpusavio ryšius, sakinių sandarą, jų sudarymo būdus ir taisykles. Sintaksei taip pat rūpi ir tekstas, sakinių sąsajos jame.

Pagrindinės sintaksės sąvokos – žodžių junginys, sakinys (tiesioginis, skatinamasis ir klausiamasis; išplėstinis ir neišplėstinis; vienanaris ir dvinaris; asmeninis ir beasmenis; pilnasis ir nepilnasis; vientisinis ir sudėtinis), sakinio dalys (pagrindinės – veiksnys ir tarinys; antrininkės – papildinys, aplinkybės ir pažyminys), kreipinys, įterpiniai, tiesioginė ir netiesioginė kalba.

Sintaksė kartu su morfologija sudaro gramatiką. Morfologijai rūpi nustatyti, kiek žodis turi formų, kokios jos. Morfologijos objektas yra žodžio formos, jų visuma.

Sintaksė tiria žodžių santykius, jų jungimo būdus, taip pat ir sakinių modelius, sudėtinių sakiniu sudarymo būdus, jų rūšis. Pastaruoju metu sintaksei priskiriamas ir tekstas, t. y. sakinių sąsaja.

Kadangi morfologija ir sintaksė glaudžiai susijusios (kartais jų net nenorima skirti), tai svarbu išsiaiškinti, kuo šios gramatikos dalys viena nuo kitos skiriasi (to prisireikia, sakysime, kad ir vertinant mokinių daromas gramatines klaidas).

Morfologijos pagrindinis uždavinys yra žodžio formų, žodžių kaitymo analizė, taip pat gramatinių reikšmių bei kategorijų, realizuojamų tomis formomis, aiškinimas ir nusakymas. Be kaitybinės ir darybinės analizės, morfologijoje aptariamos ir morfemų rūšys, morfeminė žodžio sandara. Šalia paradigminių santykių morfologija domisi ir žodžių sintagminiais santykiais, žodžio atliekamomis sintaksinėmis funkcijomis. Tačiau tai jau ne pagrindinis, o šalutinis morfologijos dalykas.

Sintaksės tyrimo esmę visada sudaro žodžių tarpusavio santykiai, žodžių ar sakinių jungimo taisyklės. Žinoma, sintaksei rūpi ir žodžio formos, bet tik tiek, kiek jos gali atlikti tam tikras sintaksines funkcijas.

 

Sintaksės objektas ir dalykas

 

Mažiausias rišlios kalbos vienetas, taip pat bendravimo ir kalbinio minties įforminimo vienetas yra sakinys. Jis yra pagrindinis sintaksinis vienetas, taigi ir svarbiausias sintaksės objektas. Šiuo objektu domisi ir kiti mokslai (logika, semiotika, komunikacijos teorija).

Sintaksės dalykas – gramatinė rišlios kalbos struktūra.

Suprantama, kad, be pagrindinio vieneto, sintaksėje yra dar ir kitokių vienetų. Sakysime, pats sakinys gali būti skaidomas dar smulkiau; vienu atžvilgiu – žodžių junginiais, kitu atžvilgiu – sakinio dalimis. Vienetai susiję ir su žodžių forma (su žodžiu, turinčiu tam tikrą formą). Žodžių formomis, jų visuma domisi ir morfologija, t. y. paradigmomis, paprasčiau sakant, linksniavimo ar asmenavimo lentelėmis (vilkas, vilko, vilkui…; nešu, neši, neša…). Sintaksę žodžių forma domina kitu atžvilgiu, t. y. jos galėjimas jungtis su kitais žodžiais, jos junglumas, arba valentingumas, pvz., rašyti laišką, rašyti broliui, rašyti pieštuku.

Sintaksės objektui taip pat priklauso sudėtinis sakinys ir tekstas.

 

Tekstas

 

Tekstas dabar vis dažniau pripažįstamas (kalbos ir sintaksės) vienetu. Galima sakyti, kad bendraujame tekstais, t. y, ilgesnėmis ar trumpesnėmis atkarpomis, kurios kartais gali sutapti ir su sakiniu, pvz., Šalta. (ypač jei daugiau nieko nepasakoma).

Tekstą sudaro sakinių sąsaja. Jį pateikia vienas kalbėtojas viena tema. Gali būti sakytinė arba rašytinė teksto forma. Tekstai esti gana įvairūs, ir nubrėžti bendrus teksto kontūrus nėra taip lengva. Vis dėlto tekstas turi bendrų, būdingų bruožų: sakiniai vieni su kitais jungiami, kiekvienas tekstas turi pradžią ir pabaigą.

Iš teksto, kaip didžiausio kalbos vieneto, lengviau nustatyti ir sakinių įvairovę (vientisiniai ar sudėtiniai, pilnieji ar nepilnieji ir t. t.), paaiškinti ir sakiniuose esančių jungiklių (dalelyčių, jungtukų, įvardžių) funkcijas. Tekstas padeda surasti ir sakinio dalis, ypač rasti sakinio temas ar remas.

 

Sintaksės ryšys su kitais mokslais

 

Kaip minėta, sintaksė glaudžiai susijusi su morfologija. Ne veltui prielinksniai, jungtukai, dalelytės aptariami morfologijoje. Apie tai taip pat kalbama ir sintaksėje, tik jau kitu požiūriu – atsižvelgiama į jų sintaksines funkcijas. Linksnių sintaksinės funkcijos irgi aptariamos morfologijoje.

Kitų kalbos mokslo šakų ryšys ne toks akivaizdus. Pastaruoju metu vis dažniau rašoma apie leksikos ryšį su sintakse. Vieni leksiniai vienetai (sakysime, tranzityviniai veiksmažodžiai) reikalauja tam tikrų kito žodžio (daiktavardžio) formų (galininko), pvz., skaitau knygą, o kiti (pvz., žydėti, sirgti) tokių formų nė negali reikalauti. Leksikos ir sintaksės ryšį rodo ir tai, kad paprastai net tos pačios reikšmės žodžių virtimas kitomis kalbos dalimis jų sintaksinių santykių nepakeičia: artimas man – artimumas man, pasitikiu juo – pasitikėjimas juo.

Be to, net skirtingų šaknų, bet artimos semantikos žodžiai paprastai reikalauja to paties linksnio, plg. džiaugtis / gėrėtis / žavėtis (kuo?) gamta; kenkti / keršyti / nusikalsti / pataikauti (kam ?) ir t. t. Žinoma, sintaksinis žodžių junglumas remiasi dar labiau apibendrintu leksiniu junglumu, kuris ne visuomet sutampa su sintaksiniu, plg. nustojo / neteko turto, bet prarado turtą.

Su fonetika sintaksę sieja sakinio intonacijos, kirčio (žodžio pabrėžimo sakinyje) dalykai, plg. Matai! ir Matai? Ieškodami optimalių sintaksės raiškos formų, susiduriame ir su stilistika: Grįžęs namo, jis rado daug permainų. / Kai grįžo namo …

Iš kitų mokslų sintaksei artimesni šie: logika, filosofija, psichologija, semiotika, kibernetika, poetika. Štai logika nagrinėja sprendimus, jų rūšis, sprendimo predikatus; filosofija vienaip, psichologija kitaip domisi minčių perteikimu kalbos priemonėmis. Tai aktualu ir semiotikai (ženklų ir jų sistemų mokslui), kibernetikai, informatikai. Be visų šių mokslų ryšio su sintakse neįmanoma tirti teksto; čia prisideda ir poetika, ir stilistika.

 

Sintaksės vieta ir reikšmė kalbotyroje

 

Sintaksė turi dvejopą reikšmę: teorinę ir praktinę. Sintaksės teorinė reikšmė labiau išryškėja lyginant ją su kitomis kalbos mokslo šakomis.

Pagrindiniai kalbos mokslo tyrimo vienetai yra šie: fonema, morfema, žodis, sakinys, tekstas.

                                      IMAGE002      Sintaksei priklauso ne tik sakinys, tekstas, bet ir tarpinis vienetas – žodžių junginys. Žodžių junginio ryšius rodo žodžio forma, ypač linksnis, pvz., sodinau beržą, džiaugiuos beržu, kartais linksnis, skaičius, giminė, pvz., baltas beržas. Žodžio formos irgi padeda išryškinti sakinio dalis. Vadinasi, sintaksė tiria teksto, sakinio, žodžių junginio struktūrą, kuri neatsiejama nuo žodžių formų. Teksto struktūros nagrinėjimas padeda įprasminti ir mažesniųjų vienetų, būtent sakinio (sudėtinio ir vientisinio), žodžių junginio sandaros ypatumus, žodžių funkcijas. Visa tai ir yra teoriniai sintaksės klausimai.

Tačiau sintaksei rūpi ne tik teorija. Svarbi ir praktinė sintaksė. Reikia mokėti praktiškai sudaryti sakinius, juos jungti į tekstą. Mokytojas turi žinoti visus galimus ir negalimus variantus, kad, taisydamas mokinių rašinius, neturėtų abejonių: nepaliktų klaidų, netaisytų taisyklingų konstrukcijų. Mokyti ir mokytis kalbos be sintaksės praktikos neįmanoma.

 

Sintaksinių konstrukcijų taisyklingumas

 

Iš daugelio rašomosios ir šnekamosios kalbos variantų vieni laikomi taisyklingais, kiti ne. Sintaksinės konstrukcijos dažniau negu kitos kalbos sritys patiria kitų kalbų poveikį. Ypač dažnai nusižiūrima į svetimų kalbų modelius ką nors verčiant; daug tokių netinkamų variantų vartojama ir šnekamojoje kalboje.

Sintaksinės konstrukcijos taisyklingumas paprastai nustatomas atsižvelgiant į vidinius kalbos dėsnius, remiamasi tautosakos, liaudies kalbos pavyzdžiais, geriausiais lietuvių rašytojų kūriniais. Kai kurios mūsų kalbai netinkančios konstrukcijos pasitaiko gana retai, pvz., pasakymas Jis atbėgo greičiau manęs (= greičiau negu aš, kaip aš, nei aš; greičiau už mane) neturi tendencijos įsigalėti: aukštesniojo laipsnio būdvardžiai ar prieveiksmiai (jeigu jie eina ne prielinksniais) nejungiami su daiktavardžio kilmininku, nesakoma: geresnis manęs (= už mane), nuobodžiau poterių (= už poterius). Šiek tiek dažnesni yra pasakymai prie progos (= progai pasitaikius), prie tų sąlygų (= tokiomis sąlygomis). Jie irgi nesunkiai patikrinami kitais žodžiais: Prie nemokėjimo (= Nemokėdamas) nepadarysi. Dažnai dabar vartojamas netaisyklingas konstrukcijas, kaip antai: Ateik penkto sausio (= sausio penktą); Algas moka antro liepos (= liepos antrą), nesunku pataisyti taisyklingais pavyzdžiais. Juk laikas paprastai reiškiamas ne kilmininku, o galininku (ar kitais linksniais), plg. Ateik vasarą. Algas mokės pirmadienį (arba: Rytais pašąla). Be to, penkto ydingas ir dėl vyriškosios giminės: juk ne su žodžiu sausio jį deriname, plg. liepos, o su diena – moteriškosios giminės (!), nors čia ir nepasakyta. Netikusi čia ir žodžių tvarka. O tokiuose pasakymuose kaip Jis ten neišbuvo nė dienos yra kitokia konstrukcija: Čia nė dienos reikalauja neigiamasis veiksmažodis neišbuvo.

Verta įsidėmėti būdingąsias sintaksinių konstrukcijų klaidas, kad tuoj pat būtų galima jų pačiam išvengti ir mokinius mokyti taisyklingai kalbėti. Dažniausiai klaidingai vartojamas vietininkas (1), prielinksniai pas, ant, į (2), kilmininkas datai reikšti (3), tarinio įnagininkas (4), dalies kilmininkas (5), kad daryti, jei kalbėti (6), padalyvis ir pusdalyvis (7). 

1. Vietininkas tinka vietai ir kartais laikui nusakyti: Daugumoje mokyklų gerai pasirengta mokslo metams. Senovėje būta kitaip. O šie posakiai nerodo nei vietos, nei ilgo laiko, todėl taisytini: Esu geroje nuotaikoje (= geros nuotaikos; gerai nusiteikęs). Rado girtame stovyje (= girtą). Principe (= iš principo) sutinku. Pagrinde viską pasakė (= iš esmės viską pasakė; beveik viską pasakė). Su juo sutinku pilnumoje (= visai, visiškai). Tikrumoje (= Iš tikrųjų, iš tiesų) buvo ne taip. Jie daugumoje (= dažnai, paprastai) kliudo dirbti.

Laike pamokos (= Per pamoką) išdykavo. Savaitės bėgyje (= Per savaitę) oras atšilo. Jis kaltas tame (= tuo), kad …

Retais atvejais vietininkas reiškia būdą ar būvį su kokybės atspalviu. Pavyzdžiui: Vyras pačioje sveikatoje. Mergaitė pačiame gražume. Jie gyveno vienybėje ir santaikoje.

2. Prielinksnis pas rodo arba kryptį (Važiuosiu pas gimines), arba vietą (Pas močiutę augau. Gyvenu pas tėvus): kitais atvejais konstrukcijos su pas taisytinos: Pas mane skauda galva (= Man skauda galvą). Pas Cvirką (= Cvirkos kūriniuose) daug metaforų. Pas mane trys broliai (= Aš turiu tris brolius). Klausk pas Joną (= Joną, Jono). Kreipkis pas (= į) gydytoją. Pas jį (= Iš jo) gavau knygą.

Netaisyklingai vartojami ir prielinksniai į, ant: Vaistus gerk triskart į (= per) dieną. Einu ant stoties (= į stotį). Griežia ant smuiko (= smuiku).

3. Grįšiu dvidešimto balandžio (= balandžio dvidešimtą). Šiandien penkto (= penkta).

4. Jeigu tarinys (vardinė dalis) reiškiamas būdvardžiu ar būdvardiškosiomis kalbos dalimis, tai įnagininkas nevartotinas: Vaikas tapo savarankišku (= savarankiškas). Jonas apsimetė sergančiu (= sergąs). Jis atbėgo pirmuoju (= pirmas).

5. Galininkas tinka visam objektui pažymėti (Pirkau knygą). Kai veiksmas liečia tik dalį objektų arba jų kiekis neapibrėžtas, nežinomas, vartotinas kilmininkas (o ne galininkas ar vardininkas). Todėl taisome: Pirkau cukrų, duoną (= cukraus, duonos). Ateis svečiai (= svečių).

6. Nei tikslui reikšti netinka konstrukcijos kad + bendratis, nei sąlygos nereiškiame jei + bendratis (jos vartojamos tik veiksniui pabrėžti, akcentuoti, pvz., Kad kovoti, tai kovoti. Jei puoštis, tai puoštis). Šios konstrukcijos taisytinos: Atėjau, kad tave pasveikinti (= Atėjau tavęs pasveikinti). Atvykome, kad jums padėti (= kad jums padėtume; juros padėti). Jei rimtai pasvarstyti (= Jei rimtai pasvarstytume), turėtume sutikti (arba: Rimtai pasvarsčius, reikėtų sutikti).

7. Kai abu veiksmus atlieka tas pats veikėjas, vartojame: vienalaikiam veiksmui – pusdalyvį (pvz., Aš grįždamas pamačiau), ankstesniam veiksmui – būtojo kartinio laiko dalyvį (pvz., Aš, grįžęs namo, pamačiau), t. y. aš grįžau ir aš pamačiau.

Kai veiksmus atlieka ne tas pats veikėjas, vartojamas atitinkamai esamojo ar būtojo kartinio laiko padalyvis (Man grįžtant namo, jie kirto rugius. Man grįžus namo, rugiai buvo nukirsti.), t. y. grįžau aš, o rugius kirto kiti.

Beasmenėse konstrukcijose ir padalyviu reiškiamą veiksmą atlieka tas pats veikėjas; Dirbant negalima juokauti (t. y. tas, kas dirba, negali juokauti).

O šios konstrukcijos taisytinos: Daugiau stengiantis (= stengdamies), padarytume pažangą. Einant (= Eidamas) namo, pavargau.

Čia apžvelgtos būdingesnės klaidos, kitos netaisyklingos konstrukcijos aptariamos kalbos kultūros skyriuje. 

 

Sintaksinės analizės įvairovė

 

Daugelis mokslo šakų domisi sakiniu bei tekstu kaip tik todėl, kad šie vienetai yra itin sudėtingi, daugialypiai. Jų neįmanoma visapusiškai išnagrinėti vien tik tradiciniais metodais, kaip buvo tiriama nuo seniausių antikos laikų.

Iki XIX a. pabaigos, net ir XX a. pradžioje sintaksė labiausiai buvo tyrinėjama loginiu aspektu: sakinys buvo laikomas sprendimu, veiksnys atitiko sprendimo subjektą, tarinys – predikatą, plg. Sokratas yra žmogus. Toks požiūris buvo ne kartą H. Šteintalio (H. Steinthal) 1855 m., M. Petersono 1923 m., H. Glinco (H. Glinz) 1947 m., L. Tenjero 1953 m. ir kt. kritikuojamas, ieškota tikslesnės analizės.

Taip susiformavo loginė-gramatinė, psichologinė, formalioji kryptis, o jų derinimas sudaro tradicinės sintaksės pagrindą.

XX a. sintaksė susilaukė didelio kalbininkų dėmesio, atsirado daug naujų krypčių, iš kurių žymesnės yra deskriptyvinė, generatyvinė, funkcinė, rolinė, semantinė.

Šios kryptys gerokai patobulino sintaksės tyrimo metodiką, išplėtė tyrimo apimtį. Sakysime, deskriptyvinė kryptis, kurios atstovai L. Blumfildas (L. Bloomfield), Z. Harisas (Z. Harris) ir kt., iškėlė distribucijos (apsupties, paskirstymo) principą. Šiuo metodu skaidė sakinį tiesioginiais dėmenimis (sandais, sudaromaisiais), iš žodžio apsupties nustatinėjo jo sintaksines funkcijas, gramatines reikšmes. Generatyvinė gramatika – žymiausias atstovas N. Chomskis (N. Chomsky) – bandė nustatyti „branduolio konstrukcijas“, iš kurių vėliau pagal tam tikras transformacijos (perdirbimo) taisykles sudaromi visi galimi tos kalbos sakiniai. Sakinių modelių idėja gana populiari, tačiau jos realizavimas dar labai įvairus ir ne be priekaištų. Transformacinė gramatika labai kritikuojama.

Semantinei krypčiai daugiausia rūpi sakinio ir jo elementų turinys. Anksčiau kai kurių užsienio kalbininkų, ypač amerikiečių, semantinė (prasminė) kalbos tyrimo kryptis buvo išvis ignoruojama; pastaraisiais dešimtmečiais padėtis iš esmės pasikeitė. V. Čeifas (W. L. Chafe), Dž. Kacas (J. J. Katz), Dž. Lakofas (G. Lakoff), Č. Filmoras (Ch. Fillmore) ir kt. užsienio mokslininkai didžiausią dėmesį skiria semantinei sintaksei. Nustatomos sintaksės vienetų prasmės (teksto, sakinio) ir reikšmės (žodžių formų bei žodžių junginių), pvz.: Mergaitė sugavo drugelį tinkleliu. Čia agentas „veikėjas“, veiksmas, pacientas „kentėtojas“ ir instrumentas. Semantinių tyrinėjimų gana gausu, bet jie labai įvairuoja.

Funkcinė kryptis irgi turi daug atšakų (čekų, vokiečių); čia žiūrima, kokią funkciją atlieka žodžių formos, junginiai, dėmenys. Rolinė kryptis susijusi su predikatų ir kitų dalyvių (argumentų) iškėlimu. Paminėtinas ir žodžių valentingumo tyrimas, iš kurio išryškėja, kad sakinio žodžiai skiriasi savo junglumu, plg. dovanoti (ko, kam, ką) ir temti. Šioje srityje daug nusipelnė L. Tenjeras, G. Helbigas (G. Helbig) ir kt.

Įvairios sintaksės kryptys papildė jos teoriją, atkreipė akis į sakinio, sudėtingo sintaksės vieneto, bruožus, t. y. į sakinio semantiką (prasmę, turinį) ar į jo formą, į jo struktūrą ir kt. ypatybes. Visa tai padės pažvelgti į sintaksės teoriją kitu požiūriu ir matyti, jog ligšiolinė sakinio dalių bei žodžių junginių analizė nėra ir negali būti vienintelė.

 

Sintaksės tyrimo aspektai

 

Sakinys (ir tekstas) – komunikacinis vienetas – yra gana sudėtingas reiškinys. Todėl sakinio analizė negali ribotis vienu kuriuo aspektu. Pastaruoju metu yra siūlomi trys sintaksės tyrinėjimo aspektai: semantinis, komunikacinis ir gramatinis. Negalima tų aspektų painioti, tačiau, siekiant ko visapusiškesnio tyrinėjimo, jie galėtų vienas kitą papildyti.

Semantiniu aspektu tiriamas sakinys ir tekstas, pvz., teksto koreferencija – teksto santykis su tikrovės faktu, denotatu. Sakinio semantika nagrinėjama pagal dvi semantines ašis – predikato ir subjekto bei kitų aktantų. Subjektas gali būti agentas (veikėjas) (Kalvis kala; Kalvio kalama), pacientas „kentėtojas“ (Vaikas mušamas), beneficientas „gavėjas“ (Jonas gavo bilietus) ir kt. Objektas gali reikšti rezultatą (Mala miltus), adresatą (Jis pasakė Petrui), instrumentą (Kala plaktuku), pacientą (Muša vaiką) ir kt. Agentas, kaip ir subjektas, gali būti reiškiamas įvairiais linksniais (Brolis dirba. Brolio dirbama. Broliui reikėjo dirbti).

Komunikaciniu aspektu tiriami du sakinio blokai, dvi dalys: tema ir rema. Tema nurodo ryšį su ankstesne informacija, ankstesniais sakiniais, daro kalbą suprantamą (temoje pakartojama klausytojui ar adresatui žinoma, sena, anksčiau pateikta informacija). Ir tik rema teikia naują, aktualią, nežinomą informaciją; rema informatyvi, svarbi informacijos požiūriu; dėl jos tik ir konstruojamas sakinys. Paprastai po pirmojo (egzistencinio) sakinio, kuris įveda į pasakojimą ir temomis remomis neskaidomas (Gyveno du seneliu), jau nesunku rasti temą ir remą: Juodu (tema) / eidavo kas rytas lydimų kirsti (rema).

Gramatiniu aspektu tiriama sakinto struktūra (konstrukcinė sandara), t. y. sakinio struktūriniai blokai (sakykime, veiksmo ir tarinio grupės, jų tarpusavio santykiai, priklausomųjų žodžių ryšiai su pagrindinėmis sakinio dalimis ir kt.).

Čia padeda ir žodžių junginių analizė: ieškoma žodžių ryšių, nustatoma, ar tie ryšiai galimi ar negalimi. Sakinio dalys ir žodžių junginiai nagrinėjami lygiagrečiai, tačiau nei tų analizių ribos, nei žodžių junginių sąvoka nėra aiškiau apibrėžtos, nėra vienodai suprantamos.

Su sakinio dalimis yra susiję ir žodžių junginiai, išryškėja būdingiausios tendencijos (pažyminys dažniausiai esti derinamas, papildinys – valdomas, aplinkybės – šliejamos). Žodžių junginių analizė padeda išryškinti ir tokius sintaksinius santykius, kurių neišryškina sakinio dalys, pvz., gramatinius ryšius lemia ir žodžių leksinė reikšmė, plg.:

sintak1

Šie žodžiai, eidami įvairiomis sakinio dalimis, reikalauja to paties linksnio; žodžių junginyje visur tas pats valdymo ryšys. Žodžių junginius išskiriame ir ten, kur paprastai esti viena (sudėtinė) sakinio dalis, pvz., daug žmonių (sudėtinis veiksnys), tačiau ir čia žodis daug reikalauja kilmininko žmonių ir jį valdo.

Žodžių junginiai, suprantami siauriau, aprėpia tik prijungiamuosius ryšius (derinimą, valdymą, šliejimą). Tačiau šiuo atveju lieka neapimti kiti žodžių sintaksiniai santykiai sakinyje. Siekiant visapusiškos sakinio žodžių sintaksinių santykių analizės, dar reikėtų paminėti ir predikatinius bei sujungiamuosius santykius. Tada išryškėtų visų sakinio žodžių sintaksiniai santykiai. Žinoma, prie jų pridėtini ir vadinamieji dvigubi santykiai (išplėstinių „išskirtinių“, patikslinamųjų sakinio dalių, predikatinio pažyminio, apoziciniai, t. y. priedėlio, santykiai).

Suprantama, predikatiniai santykiai yra abipusiai (susijimas), plg. Aš einu; sujungiamųjų santykių nariai (eglę ir pušį) esti ne tik abu susiję, bet ir priklauso dar kitam bendram nariui (pamačiau); žodis, susijęs dvigubais santykiais, iškart priklauso dviem skirtingiems nariams (plg. Jis eidamas pamatė, kur eidamas ne tik šliejamas prie nario pamatė, bet ir suderintas su nariu jis). Taigi jie visi gerokai skiriasi nuo prijungiamųjų ryšių. Žodžių junginių gramatinius ryšius galima pavaizduoti tokia schema:

 

sintak2

 Nulinių formų problema sintaksėje

 

Nulinės galūnės pripažįstamos morfologijoje, pvz., eik šalia eik-ime, eik-ite neturi formos rodiklio, tačiau tai nulinė morfema. Palyginę su kitomis morfemomis (-ime, -ite), sprendžiame, kad čia (liepiamosios nuosakos) vienaskaitos II asmuo. Panašiu būdu nustatome, kad eis (plg. eis(i)-u, eis-i, eis-ime, eis-ite) yra (būsimojo laiko) III asmuo. Vis dėlto nelaikoma, kad prieveiksmiai turi nulines galūnes, nes jie nekaitomi, nėra paradigminių santykių.

Sintaksėje irgi galima įžvelgti nulines formas. Sakinyje Jonas mano svečias nepasakyta tarinio jungtis (veiksmažodis). Tačiau, visą galimą paradigmą (Jonas buvo mano svečias. Jonas būdavo mano svečias. Jonas bus mano svečias.) palyginę, konstatuojame, kad nepasakyta gali būti tiktai esamojo laiko forma yra, nes kitų laikų formos paprastai visada pasakomos. Matome, kad sakinyje neišreikšta žodžio forma (žodis) turi gramatinę reikšmę. Tokia sakinio struktūroje nerealizuota forma laikoma nuline.

Ryškiausias nulinės formos pavyzdys yra sudurtinio tarinio jungtis, išreikšta veiksmažodžiu būti. Jos nebuvimas sakinyje rodo, kad čia nepasakytas tiesioginės nuosakos esamojo laiko III asmuo: Kiekvienas iš mūsų – kokio nors kolektyvo narys. Žiema – tai sunkiausias mums metas (P. Maš). Ožys visuomet žilas. Kur pažvelgsi, visur balta (J. Jan).

Tokie sakiniai gali turėti ir formaliai išreikštą jungtį, plg.: yra kokio nors kolektyvo narys; … yra balta.

Kitų laikų ir nuosakų veiksmažodžio būti formos visada išreiškiamos: Naktis buvo tamsi ir vėjuota (A. Vien). Monikai buvo gera, šilta (P. Cvir). Svečiai tokiomis dienomis būdavo visų laukiami (V. Myk-Put). Ąžuolas šiuos laukuos bus miškų pažiba (S. Nėr). Petras būtų geresnis darbininkas. Būk geras!

Atrodo, galima manyti esant nulinę veiksmažodžio būti formą ir kai kuriuose nominatyviniuose sakiniuose, kuriais pasakoma esamuoju momentu kokia nors būsena, plg.: Žiema – Buvo žiema Bus žiema; Ruduo Buvo ruduo – Bus ruduo.

Dažnai praleidžiamos ir sudurtinių veiksmažodžių neveikiamosios rūšies esamojo laiko III asmens (būti) formos: Jis (yra) gerbiamas, (yra) pagerbtas.

Verta palyginti esu, esi ir aš, tu (esame, esate ir mes, jūs) praleidimo atvejus, pvz.: Esu geras ir Aš geras. Skiriasi šiuodu sakiniai stilistiniu atžvilgiu, bet mums rūpės kas kita. Pačiose žodžių formose es-u, -i, -ame, -ate eksplicitiškai išryškėja asmenys ir kartu patys veiksniai (aš, tu ir t. t.). O atveju Aš geras laiką atstatome iš paradigmos (implicitiškai).

Apskritai čia dar daug neišspręstų bei ginčytinų dalykų. Sakysime, nulinių formų ryšys su nepilnaisiais ir eliptiniais sakiniais. Pirmiausia reikėtų atskirti priduriamuosius sakinius nuo nepilnųjų: pastarieji savo trūkstamas sakinio dalis papildo kontekstiniais dialoginiais sakiniais, jais remiasi, o pridūrimas tą patį sakinį suskaido, dalimis prijungia, prideda parceliatus, kad juos skaitytojui paryškintų. Elipsė nereikalauja kontekstinio papildymo. Kaip teigiama, visi šie sakiniai daugiau susiję ne su kalba kaip sistema, o su šneka. Nulinės formos čia būtų gana probleminės. Panašus dalykas ir infinityviniai sakiniai, plg. Aš bėgt (= ėmiau bėgti?) ir t. t.

Tačiau ir čia kartais susiduriame su tokiais reiškiniais, kurie panašūs į sisteminius. Pavyzdžiui, daiktavardžiai, reiškiantys kokį nors kiekį (centneris, kilogramas, litras, kilometras, valanda, minutė, metai), sakinyje gana dažnai vartojami be skaitvardinių (vienas, vieneri) pažyminių: Ė, būtum šitaip tarp žmonių metus, būtum kitus, būtum trečius ir vis nenusibostų (J. Balt.). Jos mokėta litas už uogų litrą.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *