Kaip rašome laiškus

      1. Pagarbiems žmonėms oficialiai rašomi laiškai turi būti trumpi. Svarbu pasistengti glaustai reikšti mintis, kreipiantis kokiu reikalu į įstaigos vadovą. Geriausia pradėti be ilgesnės įžangos, eiti tiesiog prie reikalo. Trumpai drūtai, kaip liaudis sako, o svarbiausia – aiškiai.

Kas kita laiškai tėvams, broliams ar seserims, bičiuliams, draugams. Čia plati dirva kūrybinėms galioms. Vienaip rašome turėdami konkretų reikalą, kitaip – tik draugiškumą palaikydami, o tėvams, pavyzdžiui, – nuoširdžią pagarbą ir meilę reikšdami. Mandagumas ir pagarba asmeniui, kuriam rašomas laiškas, reikalauja kiek primiršti save, daugiau domėtis adresatu, jo šeima. Bent jau laiško pradžioje nederėtų apie save rašyti. Rečiau reikėtų vartoti įvardį aš, kad mūsų asmuo atsidurtų lyg ir šešėlyje.

Išimčių, žinoma, gali būti. Štai mes važiuojame į tolimą turistinę kelionę, o draugai, broliai, seserys, ypač tėvai, laukia iš mūsų laiško, domisi, kaip mums sekasi, lydi mus kelionėje savo mintimis… O tų kelionės įspūdžių – begalės! Tad ir pradėkime nuo jų, išliekime susikaupusius jausmus, pasidžiaukime nuostabiais vaizdais, kitų kraštų kultūros bei meno vertybėmis ir kt. Tik neįsileiskime į smulkmenas – juk visko laiške neišpasakosi… Svarbu pasidomėti ir mūsų artimųjų – tėvų, brolių, seserų ar draugų gyvenimu…

2. Mūsų senoliai pradėdavo laišką pasisveikinimu ir baigdavo atsisveikinimu. Nors šio papročio šiandien ir nebesilaikome, tačiau mūsų nuoširdumo niekas negali varžyti! Štai motina rašo laišką išsiilgusi sūnaus ir laiško antraštėje visai gražiai kreipiasi: Sveikas, Sūneli! Panašiai rašydami ir mielam draugui pradedame laišką antraštiniais kreipiniais: Sveikas gyvas! Labas labutis! Sveika, Onute! Suprantama, tokiais familiariais sveikinimosi žodžiais laišką tinka pradėti tik artimiems, gerai pažįstamiems, į bičiuliškus santykius suėjusiems žmonėms.

Jei turime už ką dėkoti, geriausia laišką pradėti padėkos žodžiais. Senu mūsų tėvų papročiu pirmiausia dėkojame už laišką. Tačiau labai įkyru būtų, jei kiekvieną kartą pradėtume vis tuo pačiu sakiniu: Ačiū (Dėkui) už laišką! Daug maloniau adresatui skaityti tokią pradžią: Mielas Tavo laiškas – yra už ką padėkoti! Užtenka kartais tik pasidžiaugti, pasigėrėti laiško mintimis, nebereikia nė padėkos žodžių. Vis dėlto ir dažniau susirašinėjant, bent šiokia tokia užuomina apie gautą laišką turėtų būti, kad nekiltų abejonių, ar kur jis nedingęs.

Po padėkos žodžių ar užuominos apie gautą laišką įprasta, rašant atsakymą, pasidomėti adresato ir jo artimųjų gyvenimu, sveikata, darbais. Tačiau rašydami mažai pažįstamiems žmonėms, turėtume būti labai atsargūs, santūrūs. Vyresnių, gerbtinų žmonių nemandagu teirautis apie sveikatą, sėkmę.

Laiško gale paprastai prašoma perduoti linkėjimus šeimos nariams, kaimynams, bičiuliams. Tačiau mažiau pažįstamiems, gerbtiniems žmonėms tokie linkėjimai netinka!

Reikėtų dar priminti elementarų mandagumo reikalavimą – nedelsti atsakyti į gaunamus laiškus!

3. Rašydami laišką, visada gerai apgalvokime kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį. Parašę dar kartą nuo pradžios iki galo atidžiai perskaitykime. O jei taisydami subraukėme, įterpėme prierašų, perrašykime švariai iš naujo. Nebent laiškas būtų skirtas labai artimam žmogui, tada ir dėl tų taisymų nereikėtų varžytis.

Nepaprastai apgalvoti, sklandžiai, kūrybiškai parašyti turi būti specialūs sveikinimo laiškai, ypač vyresniems asmenims. Sveikinimo, padėkos, atsiprašymo, užuojautos laiškus mandagumas reikalauja rašyti ranka.

4. Laišką paprastai pradedame kreipiniu. Kreipimosi žodžiai gali būti labai įvairūs. Tėvams, globėjams, auklėtojams laiško kreipinyje tinka išreikšti meilę, pagarbą, iškelti gerąsias jų savybes: Mielieji Tėveliai! Mūsų brangioji, mūsų geroji Močiute! Mylimoji Teta ir mano Sesute Aušryte! Į mažai pažįstamus, gerbtinus žmones reikia kreiptis santūriai, pagarbiai: Gerbiamasis Profesoriau! Gerbiamoji Daktare! Į visai nepažįstamus žmones tinka kreiptis tiesiog Gerbiamasis (-oji)! Tik į labai artimus draugus kreipiamės vardu.

Palyginti dažnai laiškų kreipiniuose vartojamas prieveiksmis didžiai: Didžiai gerbiamas Akademike! Didžiai gerbiama Auklėtoja! Kartais prieveiksmis didžiai pridedamas prie įvardžiuotinės formos gerbiamasis,-oji. Žodžių junginys didžiai gerbiamasis, -oji prieštarauja lietuvių bendrinės kalbos normoms, laikytinas klaida! Prieveiksmiai su įvardžiuotiniais būdvardžiais ar įvardžiuotiniais dalyviais nevartojami.

Daug kam kyla abejonių – ar būtina senu papratimu laiško kreipinį rašyti iš didžiosios raidės?

Antraštiniame laiško kreipinyje, taip pat ir visame laiško tekste didžiosios raidės, šalia kitų gramatinių funkcijų, atlieka ir mandagumo funkciją. Pradėti laiško antraštėje kreipinį mažąja raide – būtų nemandagu! Aišku, ne visi antraštinio kreipinio žodžiai rašomi iš didžiosios raidės. Jungtuko ir, prielinksnių, prieveiksmių, žinoma, taip pat įvardžių mano, mūsų – niekas nerašo iš didžiosios raidės ir nedera taip rašyti. Nėra reikalo didžiąja raide pradėti ir įvardžiuotinių ar neįvardžiuotinių būdvardžių, dalyvių: gerasis,-oji, gerbiamasis, -oji, brangusis, -ioji, mielasis,-oji… Nebent tie įvardžiuotiniai būdvardžiai ar dalyviai būtų vartojami daiktavardiškai: Mano Brangusis! Bet jei dar pridėtume vardą, – įvardžiuotinį būdvardį rašytume iš mažosios raidės: Mano brangusis Andriau!

Tradicinis mandagumas reikalauja ir visame laiške iš didžiosios raidės rašyti asmenį ar asmenis, į kurį ar kuriuos laiško antraštėje buvo kreiptasi, nors tas asmuo ar tie asmenys būtų minimi tik įvardžio forma. Įsidėmėtina taisyklė: ne tik gerbtiniems asmenims, tėvams, globėjams, auklėtojams, bet ir broliams, seserims, net artimiems draugams laiškuose įvardžiai Tamsta, Jūs, net ir familiarus įvardis Tu rašomi iš didžiosios raidės. Ir visų tų įvardžių linksniai: Tamstos, Jūsų, Tavęs; Tamstai, Jums, Tau ir t. t. Iš didžiosios raidės laiške derėtų rašyti ir adresatų šeimos narius. Štai po atostogų, pasisvečiavęs pas dėdę, grįžta moksleivis namo. Laiške dėdei rašo: Grįžęs namo, daug pasakojau savo broliui ir sesutei apie Jūsų, gerasis Dėde, sodą, apie vaišingosios Dėdienės triušiukus, apie geraširdę Močiutę…

5. Ta pačia proga gal ne pro šalį būtų užsiminti apie didžiųjų raidžių mandagumo funkciją ir kitais atvejais (ne vien laiškuose).

Sveikinimų raštai, jubiliejiniai adresai, dovanų tekstai rašomi panašiai kaip laiškai. Sveikinimų raštuose, rašomuose kolektyvo, įstaigos vardu, stengiamasi išryškinti sveikinamąjį asmenį, jo veiklą, nuopelnus kolektyvui ir tautai. Čia tinka iškilmingai skambantis ilgesnis kreipinys: Didžiai gerbiamas Jubiliate, visų mylimas Mokytojau!

Prašymuose pareigūnų pavadinimai visuomet rašomi iš didžiosios raidės.

Panašiai reiškiama pagarba ir mirusiems vainikų užrašuose: Neužmirštamam Mokytojui. Mielajai (Gerajai) Močiutei… Po užrašų, formuluojamų naudininko linksniu, paprastai nei taško, nei jokio kito ženklo nereikia.

Po antraštinio kreipinio laiškuose vieni deda kablelį, kiti šauktuką. Kaip geriau? Šauktukas geriau tinka negu kablelis. Kodėl? Kreipinys, kuriuo pradedamas laiškas, yra kartu ir laiško antraštė. Tas antraštinis kreipinys skirtas ne tik pirmajam sakiniui, bet ir visam laiškui, visam jo turiniui. Kai skaitome laišką, po antraštinio kreipinio visuomet darome pauzę. Ją ir geriausia reikšti šauktuko ženklu. Kai po antraštinio kreipinio rašome šauktuką, pirmąjį laiško žodį turime pradėti didžiąja raide.

Baigdami laišką senesni žmonės prieš pasirašydami yra pratę tam tikromis formulėmis reikšti savo jausmus: su pagarba, su meile, su dėkingumu. Tačiau tokios prielinksnio su konstrukcijos turi tam tikrą knygiškumo atspalvį. Jablonskis nelabai jas mėgo. Tiesa, pasakymas su pagarba skamba iškilmingai, bet daug gyviau ir lietuviškiau būtų prieš parašą laiško gale rašyti: Jus gerbiantis, -i; Jums dėkingas, -a; Jūsų išsiilgęs, -usi… Toks pagarbos, dėkingumo, meilės reiškimas turi atitikti laiško pobūdį bei stilių, jame turi atsispindėti mūsų santykiai su adresatu.

Dažnai šnekamojoje kalboje, kartais ir spaudoje, laiško sąvoka praplečiama. Laiškais vadinami ir raštai. Iš tikrųjų laiško ir rašto sąvokos labai artimos, todėl nenuostabu, kad kai kuriose kalbose rašto sąvoka sutapatinama su laiško sąvoka. Pavyzdžiui, rusai laišką ir raštą vadina vienodai – pismo. Bendrinėje lietuvių kalboje laiško nereikėtų painioti su raštu.

Kai rašydami kreipiamės į asmenį, tokį rašinį vadiname laišku. Kai objektyviai, šaltai, be kreipinių išdėstome reikalus, tokį parašytą tekstą, siunčiamą įstaigai, įmonei, šiaip kokiam kolektyvui ar pareigūnui, vadiname raštu. Vieni raštai gaunamieji, kiti siunčiamieji.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *