Kalbamės telefonu

      1. Nukėlę čirškiančio telefono ragelį, atsiliepti galime dvejopai: lietuviškai klausau arba tarptautiniu žodžiu alio. Abu variantai geri; lietuviškasis klausau mūsų dienomis dažnesnis. Tarptautinį alio ne visi taisyklingai tariame. Kirčiuoti reikia paskutinį skiemenį su ilguoju o ir tarti su minkštu priebalsiu l. Taigi alio, (ne alio ir ne alo)!

Nedera atsiliepti teigiamuoju žodžiu taip. Pokalbis dar nepradėtas – nėra ko nei teigti, nei neigti: nei sakyti taip, nei ne. Ta pačia proga primename, kad ir buitinėje kalboje, išgirdus vardu šaukiant, nedera atsiliepti teiginiu taip! Reikia sakyti klausau!

Ar visada tinka telefonu atsakyti žodžiu klausau arba alio? Ne, ne visada! Įstaigų, įmonių, organizacijų ar kitokių kolektyvų atsiliepimas telefonu turi būti informatyvus, kad nereikėtų klausti, ar pataikyta ten, kur norėta skambinti. Taigi atsiliepiantis darbuotojas, be jokio alio ar klausau, turi pasakyti įstaigos, skyriaus, cecho ar kitokio padalinio pavadinimą, bent užuominą.

Pavyzdžiui, skambiname į Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyrių. Išgirstame atsiliepimą: Institutas! arba Žodynų skyrius! arba tiesiog Žodynai! Visi variantai geri. Mums aišku, kad pataikėme, kur norėjome.

2. Išgirdę atsiliepimą, paprastai tariame pasisveikinimo žodžius labas rytas (laba diena ar labas vakaras) ir pasisakome, kas skambina. Skambindami oficialiu reikalu įstaigos vardu, pasakome įstaigą ar jos padalinį ir savo pareigas. Tada trumpai išdėstome reikalą.

Ar visada pokalbį telefonu reikia pradėti sveikinimosi žodžiais? Žinoma, ne visada! Skambinant į įstaigas, įmones, gamyklas, buitinių paslaugų įmones, kai mums rūpi trumpa informacija ar norime paprašyti ką pakviesti prie telefono, nereikia nei sveikintis, nei prisistatinėti. Bent jau pasisveikinus nedaryti pauzės, nelaukti atsakymo. Juo labiau nereikia sveikintis skambinant į greitąją medicinos pagalbą, policiją, susisiekimo stočių ir kitas informacijas.

Skambintojo prisistatymas neretai pradedamas įkyrėjusiu trafaretu Jus trukdo… Į įstaigas, įmones taip kreiptis nederėtų! Ypač netinka toks kreipimasis į buitinių paslaugų dirbtuves: batų taisyklą, siuvimo ateljė, kirpyklą ir kt. Jų darbuotojai juk tam ir yra, kad į juos kreiptumės, jiems darbo duotume. Nė kalbos negali būti apie jų trukdymą! Prisistatykime pagal reikalą paprasčiausiai: Čia kalba… Į Jus kreipiasi… Prisistačius skambintojui, turėtų prisistatyti ir asmuo, kuris atsiliepia, jeigu su juo bus kalbamasi, jei neprašoma ką pakviesti. Jei atsiliepiantis asmuo nepasisako, kas esąs, skambintojas gali mandagiai paklausti: Atsiprašau, su kuo aš kalbu?

3. Asmeniniais reikalais kreipiantis, dažniausiai jokio prisistatymo nereikia. Taip pat nereikia prisistatyti ir trumpai ko nors klausiant, teiraujantis. Turim įprasti į įstaigas, įmones, organizacijas, informacijas kreiptis trumpai, glaustai, nesakyti nė vieno nereikalingo žodžio.

Draugams, pažįstantiems vienas kito balsą, paprastai neprisistatome.

Jei pasitaikė apsirikus ar dėl techninių nesklandumų telefonu susijungti ne su tuo numeriu, į kurį taikyta, reikia mandagiai atsiprašyti ir tik tada padėti ragelį. Susierzinus, nė žodžio netarus, mesti ragelį arba stačiokiškai nustebus klausti: Kas čia? Kas čia toks kalba? Kaip čia? Kodėl? – būtų labai nekultūringa! (O ką besakyti, jeigu kam išsprūstų dar koks keiksmažodis!..)

Jei girdėti pašalinių garsų ar kieno kito pokalbis, reikia mandagiai pasiūlyti: Kažkas čia trukdo, aš paskambinsiu iš naujo (perskambinsiu). O jeigu pokalbis nutrūksta, mandagumas reikalauja tuojau iš naujo paskambinti ir paaiškinti: Kažkodėl nutrūko kalba – išsijungė. Ar gerai dabar girdėti? Antraip galima pamanyti, kad pašnekovas metė ragelį…

Jeigu kalbėdami telefonu ko neišgirstame, gerai nesuprantame, neklausinėkime stačiokiškai: Ką sakai? Ką? Kas? Mandagiai pasakykime: Atsiprašau, neišgirdau! arba: Atsiprašau, nesupratau! Prašyčiau pakartoti!

Pritarinėti pašnekovo kalbai tvirtinamuoju žodžiu aha nederėtų. Juo labiau nemandagu pritarinėti mykiamuoju garsu mhm. Kai pašnekovas ilgiau ką aiškina ar mums ką pasakoja, neblogai kartais įsiterpti žodžiu taip (bičiuliškai tinka ir taigi), duodant ženklą, kad ryšys su kalbėtoju nėra nutrūkęs, telefonas neišsijungęs.

Beveik kasdien mums reikia prašyti pakviesti ką prie telefono. Dažnai sakome tiesiog: Pakvieskit (tą ir tą). Tai nemandagus prašymas – tarsi įsakymas! Taip pat dažnai girdime: Pakvieskit, prašau… Apie tokią mandagumo formos prašau vartoseną jau rašyta. Dar kartą priminsime, kad įterptinis mandagumo formos prašau su veiksmažodžio liepiamąja nuosaka vartojimas yra skolintas iš rusų kalbos, laikytinas klaida. Metas jau būtų atprasti nuo tokio prašymo – visada mandagiai išreikškime savo pageidavimą: Prašom (arba: Prašyčiau) pakviesti prie telefono…

Jeigu žinome, kad kviečiamasis asmuo ne arti prie kvietėjo, jei nelengva jį surasti, pageidaudami dar pridėkime prieveiksmį labai'. Labai prašau pakviesti… arba sakykime Prašyčiau pakviesti… Arba vartokime tariamąją nuosaką su dalelytėmis gal, ar: Gal pakviestumėt… Ar negalėtumėt pakviesti… Gal kartais pakviestumėt… Norėčiau kalbėti su Benediktu… Ar kartais nesutiktumėt pakviesti… Gal nebūtų sunku iš penkto kambario pakviesti laborantę Giedrę – ten niekas neatsako. Gal Jūsų labai neapsunkinčiau – norėčiau prašyti pakviesti iš gretimo buto mano seserį – labai svarbus reikalas!

Tariamosios nuosakos formas su žodeliais gal, ar, kartais labai mėgsta vartoti senosios kartos žmonės. Toks švelnus mandagumas kalbant labai praverčia. Tai pavyzdys vaikams, paaugliams.

Į prašymą ką pakviesti neretai atsakoma: Minutėlę! Kur tik skambini – į įstaigą ar į butą – ir prašai ką pakviesti, paprastai išgirsti vienodą atsakymą: Minutėlę! O jei kviečiamasis asmuo čia pat, tai ir – Sekundę! Sekundėlę! Geriausi žodžiai pasidaro įkyrūs, kai juos dažnai ta pačia reikšme, tokiomis pat aplinkybėmis nuolat kartojame. Įkyrios ir tos minutėlės, sekundės, sekundėlės… Be to, tas minutėles, sekundėles peikiame ne vien dėl to. Jos vartojamos ne pagal lietuvių kalbos dvasią. Jei prašomasis asmuo čia pat, mes tariame mandagumo žodį prašom ir paduodame ragelį. O jei reikia eiti kviesti į kitą kambarį, sakome: Prašom palaukti, tuojau pakviesiu arba: Tučtuojau pakviesiu, arba: Gerai, pakviesiu (draugiškai).

Primintinas dar vienas įsidėmėtinas dalykas, dažniausiai iš vaikų kalbos. Suskambus telefonui, pribėga vaikas, ir, išgirdęs pageidavimą: Gal galima mamytę, vaikiškai kartodamas prašomąjį mandagumo žodį, atsako: Galima! (Deja, ne tik vaikai, kartais mamytės ir tėveliai taip atsako!) Nemandagu taip atsakyti! Tarsi būtų duodamas leidimas, sutikimas. Lietuviškiau ir mandagiau skambinančiajam būtų prašyti: Gal galėtum(ėt) pakviesti… Prasyčiau pakviesti… Vaikui tinka ir tiesiog sakyti: Pakviesk, Jonuk, mamytę!

Kartais girdime telefonu bičiuliškai teiraujantis: Kur tu dabar randiesi? Neleistinai vartojamas čia veiksmažodis rastis. Reikėtų klausti: Iš kur skambini? Kur dabar esi? Vyresnių, gerbtinų žmonių taip klausti iš viso nedera! Mandagumas reikalauja pagarbiau klausimą formuluoti: Atsiprašau! Norėčiau pasiteirauti, iš kur Jūs skambinate? Nevertėtų žavėtis įmantria, iškilmingai skambančia, bet trafaretu virtusia, nuvalkiota fraze: Gal galėčiau žinoti Jūsų koordinates?!

5. Įstaigų viršininkų sekretorės neretai nusiskundžia telefono klientų nemandagumu. Sučirškus telefonui, vos tik pakėlusios ragelį išgirsta įsakmų reikalavimą: Duokit man direktorių! Duokit man vedėją (viršininką)! Toks stačiokiškas reikalavimas rodo, kad kartais ir išsilavinę žmonės išleidžia iš akių mandagumo abėcėlę! Kita vertus, veiksmažodis duoti čia logiškai nesuprantamas. Juk direktorius, vedėjas ar viršininkas – ne daiktai, kuriuos sekretorė reikalaujantiems galėtų duoti!

Kreipiantis į sekretorę, geriausia paprašyti trumpai, aiškiai ir mandagiai: Norėčiau (pageidaučiau) kalbėti su direktoriumi (vedėju, viršininku). Prašyčiau sujungti su… Žinoma, pirmiausia reikia prisistatyti kas prašo!

Neretai pasitaiko ir keistų, nemandagių teiravimųsi. Skambina kas į įstaigą ir smarkiu balsu klausia: Ar direktorių (vedėjų) turit? Sekretorė jau įpratusi atsakyti: Turim! arba: Neturim! Lietuvių kalbos normos neleidžia nei taip klausti, nei atsakyti. Jeigu kas menkai pažįstamas, pas mus apsilankęs, teirautųsi: Brolį turit?, atsakytume: Taip, turiu brolį, tik šiuo metu jo nėra namie Kai mums rūpi žinoti, ar pageidaujamas asmuo yra (įstaigoje, bute), tai taip ir klauskime: Ar direktorius yra? (beje, ir kirčiuokime yra, o ne yra!). Tik niekada nevartokime pasakymo: Ar direktorius yra pas save?

Jei asmens, kuriam skambiname, nėra, jis kur išėjęs ar išvykęs, nedera klausti: O kada jis pasirodys? Juk visi viršininkai, tarnautojai, darbininkai ateina į įstaigą dirbti, o ne pasirodyti! Tad reikia teirautis: Kada jis bus? Kada grįš? Kada jam paskambinti? Ar galėčiau dar šiandien jam paskambinti? Už informaciją, nors ji mums ir nepalanki būtų, visuomet reikia padėkoti.

Jeigu skambintojas, prašantis vadovo, neprisistato, sekretorė turėtų pasiteirauti: O kas čia prašo? Kaip pranešti direktoriui, kas prašo?

6. Naudinga žinoti apie pokalbių telefonu pobūdį bei trukmę.

Nors ir nebūtų normuojamas pokalbių telefonu laikas, vis dėlto nederėtų pačiam gaišti ir kitą gaišinti tuščiais pasiplepėjimais. Svarbiausia, neišleisti iš akių, kad užimtas telefonas trukdo kitiems, kartais labai svarbiu, neatidėliotinu reikalu kreiptis į mūsų gaišinamą pašnekovą ar į mus pačius. Jei numatome, kad reikalas verčia kiek ilgiau kalbėti, pirmiausia atsiklauskime, ar pašnekovas galėtų ilgiau su mumis užtrukti, ar nesirengia kur išeiti, ar neturi kokių svarbių darbų; o gal šiuo metu koks svečias yra atsilankęs?

Mandagus, kultūringas žmogus visur santūrus. Tačiau jis nėra bejausmis, ledinis. Kur reikia, moka tarti šiltesnį žodį, parodyti savo bičiuliškumą. Tačiau leistis į ilgus pokalbius telefonu jis privengia. Supranta, kad mandagiau siūlytis ateiti į namus ar kur susitikti ir akis į akį pasikalbėti. Ypač trumpi turėtų būti pasikalbėjimai automatiniu telefonu, kai laukia keli ar daugiau žmonių. Jei kas ilgokai užtrunka kalbėdamas, nemandagu belsti, bartis, priekaištauti. Reikia ramiai, mandagiai priminti, kad yra laukiančių, skubančių.

Telefonu nedera atskleisti paslapčių: nei tarnybinių, nei asmeninių. Nei savo, nei namiškių, nei šiaip žmonių. Nedera kitus kritikuoti, apkalbėti, juo labiau šmeižti! Asmeniniais reikalais vengtina skambinti bičiuliui į įstaigą, tarnybiniais – į namus. Geriausia telefonu susitarti, kada ir kur pageidaujamais reikalais pasikalbėti. Nemandagu telefonu ko prašyti mažai pažįstamą asmenį, juo labiau aukštesnį pareigūną.

Mūsų dienomis, kai visi taip stokojame laiko, gyvenimo tempas verčia pripažinti telefoną kaip patogiausią bendravimo priemonę ne tik su šeimos nariais, bičiuliais, giminėmis. Jau nebelaikoma tradicinio etiketo pažeidimu sveikinti telefonu ir tolimesnius pažįstamus, gerbtinus žmones didžiųjų švenčių (Kalėdų, Naujųjų metų, Velykų), vardinių ar kokia kita proga, prireikus reikšti jiems padėką, kartais ir užuojautą. Labai tiktų padėką ar užuojautą dar pareikšti ir laišku ar specialiu vizitu.

Nemandagu skambinti telefonu anksti rytą ar vėlai vakare, nors ir žinotume, kad mūsų bičiulis tuo metu nemiega. Jei vis dėlto reikalas spiria nepatogiu laiku skambinti, pokalbį reikia pradėti nuo atsiprašymo.

Tiesą sakant, žodis atsiprašau per retai tariamas kalbantis telefonu. Bent jau baigdami ilgesnį pokalbį, turėtume nepamiršti atsiprašyti pašnekovo už sugaišintą laiką. Jei reikia, ir padėkoti už nuoširdumą, patarimus, už gerą žodį, už suteiktą pagalbą…

Prieš dėdami ragelį nepamirškime ir atsisveikinimo žodžių: sudiev! gyvenkim sveiki! ar įprastinių kitokių. Vakare pokalbį telefonu baigiame linkėdami labos nakties (labanakt!), gero poilsio!

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *