Mandagumo žodžiai prašom, prašyčiau

      1. Iš veiksmažodžio prašyti yra kilęs mandagumo žodis prašom, išlaikęs daugiskaitinę esamojo laiko formą, bet gerokai nutolęs savo vartosena. Vieni kalbininkai mandagumo žodį prašom yra laikę prieveiksmiu, kiti – jaustuku.

Mandagumo žodį prašom nuo seno vartoja kaimo žmonės, pagarbiai kreipdamiesi į svečią visos šeimos, visų kartu esančių vardu. Ilgainiui ši veiksmažodžio prašyti forma sustabarėjo: neteko skaičiaus reikšmės, ėmė ryškėti ir kiek kitoks leksinis atspalvis. Dabar mandagumo žodį prašom vartojame priimdami svečią tiek drauge su kitais šeimos nariais, tiek patys vieni. Pasibeldęs į duris, iš kaimo žmonių lūpų išgirsti prašom, nors visuose namuose tebūtų tik vienas žmogus. Jeigu jaučiama, kad beldžiasi geras bičiulis, tas prašom dar pakartojamas: prašom, prašom! Duodama svečiui ko užkąsti, vaišindama susirinkusius kelis svečius, šeimininkė mandagiai taria prašom ir visos šeimos, ir tik savo vienos vardu. Žodžiu prašom perduodama žmogui ir pagarba, ir nuoširdumas, ir draugiškumas. O žodis prašau turi tam tikro šaltumo, oficialumo atspalvį.

Vis dėlto šalia mandagumo žodžio prašom atsirado sinonimiškai vartojama vienaskaitinė forma prašau. Mat karštieji kalbos logikos ieškotojai visą dėmesį kreipė į žodžio prašom formą – tai veiksmažodžio prašyti tiesioginės nuosakos esamojo laiko daugiskaitos pirmasis asmuo. Jų nuomone, sakyti prašom tinka tik tada, kai svečią priima keli asmenys, o kai vienas asmuo, reikią vartoti vienaskaitinę formą prašau.

Kad mandagumo žodis prašom yra kilęs iš veiksmažodžio prašyti esamojo laiko daugiskaitos pirmojo asmens, joks kalbininkas neneigia. Aišku kaip ant delno! Tačiau šio žodžio funkcija nuo jo ištakų yra gerokai pakitusi. To nepaisydami, griežtieji kalbos logikos ieškotojai bendrinės kalbos norma laiko vienaskaitinį mandagumo žodį prašau. Juozas Balčikonis, nepaprastai branginęs liaudies šnekamąją kalbą, pirmasis šokosi pastoti kelio tai tariamai logiškesnei mandagumo formai prašau. Kiekviena pasitaikiusia proga studentams, bendradarbiams, bičiuliams profesorius aiškindavo, kad geriau vartoti mandagumo formą prašom, o ne vienaskaitinę formą prašau.

Kad ir labai nenoromis, kalbininkams vis dėlto reikėjo įteisinti ir vienaskaitinę mandagumo formą prašau vien dėl to, kad ji paplitusi. Pasidžiaugti galima bent tuo, kad mūsų dienomis mandagumo forma prašom šnekamojoje kalboje vis dėlto dažnesnė kaip vienaskaitinė forma prašau.

2. Vienaskaitinė forma prašau dažnokai vartojama kanceliarinėje kalboje. Įstaigų viršininkų, vadovų raštuose greta griežtų įsakymų: įpareigoju, reikalauju… visiškai tinka nurodymai, išreikšti vienaskaitine forma prašau: Prašau pranešti… Prašau atsiskaityti… Prašau sutvarkyti… Tokiam vienaskaitinės formos vartojimui nieko negalima prikišti: ji čia geriau tinka kaip švelnesnė, mandagesnė forma prašom.

Vienaskaitinė forma prašau dera ir reikalavimui reikšti. Žinoma, čia daug lemia sakančiojo kalbos tonas. Griežtu, įsakmiu tonu tartas reikalaujamasis žodis prašau kartais tarytum rodo tam tikrą įsižeidusio asmens kultūrą. Užuot sakęs stačiokiškai: Išeik! Netrukdyk! Išnyk iš akių! kultūringas pareigūnas, pavyzdžiui, įžūliam, pernelyg įkyrėjusiam, nepagrįstai priekabių ieškančiam ar neblaiviam klientui išreiškia piktą reikalavimą: Prašau išeiti! Prašau netrukdyti! Prašau išnykti iš akių!

Jeigu vienaskaitinę formą prašau vartotume tik ten, kur ji iš tikrųjų tinka, – nereikėtų dėl šio žodžio burnos aušinti. Bet kone kasdien išgirstame ir peiktinų dalykų.

Šnekamojoje inteligentų kalboje vienaskaitinė forma prašau (retkarčiais ir prašom) kartais virsta tiesiog parazitiniu žodžiu, kartojamu nebesuvokiant reikšmės: Pavėlavau į traukinį, ir, prašau, – bastykis dabar po miestą. Rytą išsimaudžiau, ir, prašau, – visą dieną aš žvalus. Rodos, ką tik atėjau, o jau, prašom, – temsta. Užtenka tik šį beprasmišką balastą prašau (prašom) pakeisti dalelytėmis štai, va, matai, žiūrėk ar dar kaip kitaip, – ir pasakymai iš karto pagyvėja: Rytą išsimaudžiau, ir štai (matai) – visą dieną žvalus. Parazitinis prašau vienur kitur įlenda ir į rašomąją kalbą; pasitaiko kartais vaikams ar moksleiviams skirtoje spaudoje: Buvo jis antai Kaziukas, o dabar, prašau, Kazys.

Parazitinį prašau iš bėdos dar galėtume pakęsti – ne tokia čia baisi klaida ir ne taip dažnai girdima. Kalbininkams širdį ėda didesni dalykai – tai įterptinis prašau su liepiamosios nuosakos veiksmažodžiais: Pakvieskit, prašau, prie telefono. Pasakykit, prašau, ar rytoj dirbat? Perduokit, prašau, bilietą. Apie tokį įterptinį prašau kalbininkai daug yra rašę, aiškinę, kalbėję. Deja, reikia labai apgailestauti, kad jų patarimai neretai atšoka kaip žirniai nuo sienos (pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina); gal nėra dienos, kurią negirdėtume: pakvieskit, prašau; pasakykit, prašau; perduokit, prašau… Kaip kokia epidemija tokie pasakymai pliste plinta, nors ir labai stengiamasi užkirsti jiems kelią. Tai atbuliniai prašau, kurių būtinai turime vengti, nuo kurių turime atprasti!

Kodėl taip vartojamus prašau pavadinome atbuliniais? Ogi todėl, kad jie ardo įprastą žodžių tvarką – iš sakinio priekio nulenda į kitų žodžių užnugarį, temdydami lietuviško mandagumo raišką. Tai nepageidaujami vertiniai iš rusų kalbos.

3. Kreipdamiesi į kitus, lietuviai nuo seno yra įpratę pirmiausia tarti mandagumo žodį, o tik paskui pageidaujamą veiksmą išreiškiantį veiksmažodį. Ir sakyti ne liepiamąją nuosaką (taip būtų nemandagu, skambėtų lyg įsakymas), o bendratį: Prašom pakviesti, prašom pasakyti, prašom perduoti.

Atbulinis prašau labiausiai netinka su veiksmažodžiu imti, paimti. Siūlant ką svečiui, duodant ką į rankas, labai nemandagu sakyti: Paimkit, prašau! Dar nemandagiau sakyti tiesiog: Paimkit (be mandagumo žodžio!). Siūlant ką ar duodant, užtenka vieno mandagumo žodžio: Prašom! Jei ką nors duodam, savaime aišku, norim, kad imtų.

Panašiai netinka atbulinis prašau ir su veiksmažodžiu įeikite. Kai beldžia kas į duris, labai nemandagu kviesti: Įeikit(e), prašau! Dar nemandagiau stačiokiškai sakyti: Įeikit! (be mandagumo žodžio!). Veiksmažodžio įeiti čia visai nereikia. Kas beldžia į duris, žinoma, nori įeiti, o kas kviečia, be abejo, kviečia į vidų. Todėl užtenka vieno mandagumo žodžio prašom!

4. Yra dar kita tradicinė lietuviška mandagumo forma – tariamosios nuosakos pirmasis asmuo prašyčiau, prašytume. Gaila, kad inteligentų šnekamojoje kalboje ši mandagumo forma palyginti retai girdima.

Vartodami formą prašyčiau (prašytume), lietuviai labai subtiliai išreiškia švelniausią kreipimąsi į asmenį ko nors tikėdamiesi. Nedrįsdamas pasakyti, kad pageidaujamas veiksmas ar daiktas labai reikalingas, naudingas ar teikiantis malonumo, prašantysis iš kuklumo ir pagarbos asmeniui, į kurį kreipiasi, stengiasi kuo švelniau tą savo pageidavimą išreikšti.

Tariamosios nuosakos forma prašyčiau (prašytume) dažniausiai vartojama, kai prašoma kokios paslaugos: Prašyčiau padėti man tą akmenį išritinti. Prašytume, kaimynėli, į talką – rytoj kraustomės į kitą butą! Prašytume visada laiptinės duris uždaryti! Kreipiantis raštu į įstaigos vadovą, ko nors prašant, taip pat geriau tiktų tariamosios nuosakos mandagumo forma: Prašyčiau leisti mane nemokamų atostogų… Prašyčiau skirti man sanatorinį kelialapį…

Gyvenimo tempas verčia mus skubėti. Dėl to skubėjimo labiausiai nukenčia mandagumo žodžiai prašom, prašyčiau, ypač šeimose. Įpratome artimiesiems sakyti, liaudiškai tariant, be ceremonijų: nupirk! nunešk! atiduok! Taip mat trumpiau. O juk mandagiau būtų pridėti jaustuką prašom – nepašykštėkim šio žodžio: Prašom nupirkti! prašom nunešti! prašom atiduoti! Arba dar švelniau: Gal, Jonuk, nupirktum! Ar nenuneštum?!

Kartais nesusigaudome ir kaip atsakyti, kai kas nors mūsų atsiprašo. Stuktelėjo kas autobuse, užkliudė prasilenkdamas gatvėje, tarė atsiprašau, o mes automatiškai negalvodami atšauname: prašau! Išeina nei šis, nei tas. Tarsi prašytume, kad stukteltų dar kartą… Mandagumas reikalauja užkliudžiusiam ir atsiprašiusiam žmogui tyliai nusilenkti, išreikšti atleidimą. Palenkiant galvą, tinka liaudiškai pusbalsiu atsakyti: Nieko! (Nieko tokio!)

Kas kita, kai žodis atsiprašau tariamas pageidaujant, kad pasitrauktume iš kelio, leistume praeiti. Tuo atveju į žodį atsiprašau atsakome įprastu prašom ir pasitraukiame į šoną.

Galime pasidžiaugti, jusdami atgyjančią mandagumo žodžių prašom, prašyčiau vartoseną. Vis dažniau pagal lietuvišką kalbos dvasią jie girdimi įstaigose, per radiją ir televiziją.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *