Sveikinimasis ir sveikinimas

     1. Sveikinantis dažniausiai vartojamas žodis labas. Sveikinamės dvejaip – vardininku ir galininku: labas rytas, labas vakaras, laba diena ir labą rytą, labą vakarą, labą dieną. Abi formos – vardininko ir galininko – taisyklingos ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal ir teiktinesnis.

Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviškumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir latviams. Visi vartojame prieveiksmį labai, o juk tai būdvardžio labas, -a vedinys. Peiktinas persistengimas sveikinimosi būdvardį labas keisti į gerasgeras rytas! Be jokių svyravimų sveikinkimės kaip įprasta: labas rytas, laba diena, labas vakaras.

Neretai vartojamas sveikinimosi žodis sveikas. Šiaip jis yra būdvardis, o vartojamas sveikinantis – artimas jaustukui: Sveikas, drauguži! Sveiki, vaikai! Sveikos, merginos! Į tokį sveikinimąsi kartais atsakoma: Sveiki, sveiki! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu sveiki atvykę!

2. Nuo sveikinimosi kiek skiriasi sveikinimas. Jį dažniausiai išreiškiame veiksmažodžio pirmuoju asmeniu sveikinu, sveikiname! Veiksmažodžio formas sveikinu, sveikiname paprastai vartojame sveikinimo raštuose, laiškuose. Taip sveikiname kokia nors proga savo artimuosius, bičiulius, o viešose iškilmėse garbingus jubiliatus: Sveikiname sulaukusius auksinių vestuvių! Prie veiksmažodžio sveikinu, sveikiname neretai pridedame kokį nors prieveiksmį ar jį atstojančius žodžius: nuoširdžiai, nuoširdžiausiai, iš visos širdies (sveikinu, sveikiname)…

Šnekamojoje kalboje plinta sveikinimai su prielinksniu su: Sveikinu su Naujaisiais metais! Sveikiname su garbingu jubiliejumi! Taip mat trumpiau! Įsismaginę ir veiksmažodį kartais praleidžiam: Su Naujaisiais metais! Su įkurtuvėmis! Su vardadieniu!

Jonas Jablonskis tokius sveikinimus taisydavo – prielinksnį su čia laikė svetimą lietuvių kalbai, patardavo vartoti kilmininką: Sveikinu Naujųjų metų! Kilmininkas į bendrinę kalbą kelio neprasiskynė. Sunku tikėtis, kad jam pavyktų kada išstumti tą su iš šnekamosios kalbos. Gyvenimas verčia bent jau šnekamojoje kalboje susitaikinti su tuo nenaudėliu prielinksniu… Tik nereikėtų juo piktnaudžiauti!..

Laiškuose sveikinimus turėtume kitaip formuluoti. Daug kur tinka galininkas: Sveikinu Vardinių dieną! Sveikinu grįžusius iš kelionės! Leistina vartoti ir daiktavardį proga: Sveikiname apdovanojimo proga! Tik niekada nevartokime kanceliariško griozdo ryšium su (vardadieniu, jubiliejumi…)!

3. Viešuose sveikinimuose paprastai nesitenkiname keliais žodžiais. Per iškilmes, sveikindami jubiliatą, laureatą, žymų rašytoją, mokslininką, menininką, viešojoje kalboje iškeliame sveikinamojo asmens nuopelnus, reiškiame jam pagarbą, dėkingumą… Baigdami sveikinamąją kalbą, keliais sakiniais iškilmingai pasakome gerai apgalvotus, gražiai, švariai suformuluotus linkėjimus.

Neužmirština, kad senas tradicijas Lietuvoje turi ir garbingas katalikiškas sveikinimasis Garbė Jėzui Kristui! (atsakoma: Per amžius! Amen). Toks sveikinimasis visuomet tariamas su pagarba. Viešose vietose, ypač kur daug žmonių, garsiai sveikintis Garbė Jėzui Kristui – nederėtų.

4. Mandagumo papročiai reikalauja kartais sveikintis tyliai, be žodžių. Paskaitininkas, poetas, skaitovas, solistas, išėjęs į sceną, tyliai nusilenkia klausytojams, žiūrovams, netardamas sveikinimosi žodžių. Svečias, pavėlavęs į vaišes, ypač į gausų svečių būrį, taip pat netaria sveikinimosi žodžių, kad neatkreiptų dėmesio. Užtenka tik nusilenkti ir paduoti ranką greta esantiems svečiams. Tyliai sveikinamės įprastinėse viešose vietose: autobuse, bendrame traukinio vagone, didesnių miestų gatvėse, teatruose, koncertų, susirinkimų salėse, parodų patalpose ir šiaip dideliuose žmonių susibūrimuose, kur laikomasi tam tikro oficialumo, iškilmingumo.

Kai einame gatve ar šiaip viešose vietose pasirodome su draugu, turim irgi sveikinti visus tuos, kuriuos draugas sveikina, ir atsakyti į sveikinimus visų tų, kurie mūsų draugą sveikina.

Kultūringas, išsiauklėjęs žmogus greit susiorientuoja pagal susidariusias aplinkybes, kada ir kaip sveikintis su pažįstamais ir nepažįstamais. Kai daug žmonių, pavyzdžiui, į valgyklą, parduotuvę, kirpyklą, jis įeina tylomis, o kai nėra klientų ar pirkėjų ir darbuotojai laisvi, sugebės gražiai pasisveikinti ir kartais dar nepašykštės vieno kito šmaikštesnio žodžio, praskaidrinančio nuotaiką. Bet nepamirškime: visur, visada ir su visais reikia sveikintis pagarbiai. Labai nemandagu sveikintis su cigarete dantyse, susikišus rankas į kišenes, vyrams – su kepure ar skrybėle. (Beretės ar kitokios užsimaunamos kepurės vyrams nusiimti nereikia.)

5. Kartais praktiškai susidaro keblumų, kam pirmam sveikintis.

Mandagumo papročiai reikalauja, kad jaunesnis ar žemesnis savo tarnybine bei visuomenine padėtimi pirmas sveikintų vyresnį, aukštesnio rango žmogų. Pavyzdžiui, valdinys pirmas sveikina įstaigos viršininką (tik moterys čia turi privilegijų). Sveikinimosi pirmumą kartais lemia ir aplinkybės. Tas, kuris įeina į vidų, pirmas taria sveikinimosi žodžius ten esantiems ar pirmiau atėjusiems, nors tie esantieji ar pirmiau atėję tebūtų tik vaikai. Lipantis laiptais aukštyn pirmas sveikina kaimynus ar šiaip pažįstamus žmones, lipančius žemyn, išeinančius. Prisiartinantis prie stovinčio pirmas taria sveikinimosi žodžius stovinčiam.

Gražus daugelio šeimų paprotys – sveikintis iš ryto atsikėlus. Tas, kas vėliau atsikelia, sveikina anksčiau atsikėlusius – taria labas rytas! Paprastai vaikai sveikina tėvus (vaikai ilgiau miega). Įpratę šeimoje sakyti labas rytas vaikai ir kiti šeimos nariai nepamirš ir svečiuose rytais pasisveikinti su namų šeimininkais. Nuvažiavę į kurortą, rytais pasisveikiname su kambario draugais, su to paties stalo kaimynais. Visose įstaigose, mokyklose kasdien bendradarbiai palinki vieni kitiems ,,labo ryto“. To gražaus papročio šaknys kaip tik ir turėtų būti ugdomos šeimoje.

Paprastai sveikinamės tik su pažįstamais, tačiau kaimuose senu papročiu sveikinami ir nepažįstami laukuose dirbantys ar nuošaliuose keliukuose sutikti žmonės… Mieste neįprasta sveikintis su nepažįstamais. Reikėtų bent su artimais kaimynais, prie tos pačios laiptinės prisišliejusiais gyventojais kasdien pasisveikinti, kartais ir vienu kitu žodžiu persimesti.

Nepamirštini ir linksmi, šilti sveikinimosi žodžiai, ypač mėgstami vaikų, paauglių, judrių jaunuolių: sveikas gyvas! sveikas drūtas! labutis! sveikutis! labs rytelis! laba dienelė! labas vakarėlis!.. Taip sveikinti tinka tik mokiniams savo draugus, suaugusiems nebent labai artimus žmones – linksmus bičiulius, brolius, seseris… Vyresniam už save asmeniui, viršininkui, profesoriui nederėtų sakyti net vieną sveikinimosi žodį labas ar sveikas.

Pasitaiko išgirsti sveikinantis žodžiu pagarba! Tuo žodžiu sveikinamajam asmeniui tikrai pagarbos neparodome.

About Algimantas Urbanavičius

Karoliniškių gimnazijos mokytojas
NuorodosPermalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *