Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

Literatūrinis kalendorius

Vincas Kudirka

– prozininkas, poetas, publicistas, vertėjas, kritikas.
 
Gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio rajone, Paežeriuose.

  Baigė Varšuvos universitetą (1895).

  Parašė satyrines apysakas „Viršininkai“ (1895), „Lietuvos tilto atsiminimai“ (1896), „Cenzūros klausimas“ (1897), „Vilkai“ (1898).

  Poetinis palikimas (rink. „Laisvos valandos“, 1899) tėra keliolika eilėraščių, tačiau jų retorinis kryptingumas ir idėjiniai akcentai simbolizuoja visą jo gyvenimo bei darbų prasmę.

  Mirė 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis).

 
 

 

 

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti,

   didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis) 

 

Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.

Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.

Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.

Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).

Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.

Didžiausios yra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų  kalbų šeimos ir kitos kalbos.

Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.

Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.

Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.

Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.

Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.

Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.

Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

 

 

Šiandien prisiminkime

Linksnių vartosena

Gyventi ne kiekvienas atskirai, o kiekvienam atskirai.

Meilė, atsakomybė ne vienas kitam,

o vieno kitam.

Pažinti, įtarti, gerbti, kritikuoti ne vienas kitą, o vienam kitą.

Pakenkta ne kas, o kam - organizmui, akims, kepenims.

Priklausyti ne vienas nuo kito, o vienam nuo kito.

Tolerancija ne vieni kitiems, o vienų kitiems.

Prieiti ne ko, o / prie ko -

nuomonę / prie nuomonės, išvadą /

prie išvados.

Vedamas ko - tikslo, reikalų.

Vedinas kuo - vaiku.

Atitikti ne kam, o - poelgis

atitinka žodžius.

Atsilaikyti ne kam, o prieš ką -

prieš spaudimą.

Godus ne kam, o ko - pinigų.

Lygiagretus, -i ne kam, o su kuo - su pagrindu.

Šykštus, -i ne kam, o ko - žodžių.

Tikėti ne kam, o / kuo -

Dievą / Dievu.

Teisėjauti ne ką, o kam -

kovai, varžyboms.

Vilktis, vilkėti, dėvėti, mūvėti, avėti

/ kuo - kepurę / kepure, paltą /

paltu.

Dainos ne žodžiais, žodžiams, o

pagal žodžius.

Gausus, kupinas, turtingas ne kuo,

o ko - įvykių.

Laikyti, paskelbti, pavadinti,

pripažinti kuo, kokiu - dingusiu, netekusiu galios.

Rūpestis, nerimas ne kuo, o dėl ko - dėl sveikatos.

Apibendrinti: pagrinde, daugumoje, tikrumoje, visumoje, esmėje, principe, normoje, normos ribose = iš viso, iš

tiesų, iš principo atitinka normą ir kt.

Būsenai, būklei, formai nusakyti:

geroje būklėje, geroje nuotaikoje =

geros būklės, geros nuotaikos.

Kiekiui reikšti: šimto litų sumoje, apimtyje, tame skaičiuje = išmokėti

šimtą litų ir kt.

Laikui reikšti: kelių dienų bėgyje,

eigoje, laikotarpyje = per kelias dienas.

Priežasčiai reikšti: pasekmėje,

rezultate, išdavoje, poveikyje, įtakoje = dėl ko nors.

 

 

Ar žinai, ką reiškia

laukti iki graikiškų kalendų

 Senovės Romoje kalendomis vadindavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Kaskart tokią dieną paskelbdavo žyniai. Iš čia kilęs žodis „kalendorius“.

Graikai kalendų neturėjo. Todėl „laukti iki graikiškų kalendų“ reikšdavo „laukti iki begalybės“.