Marcelijus Martinaitis
SKAITYTI AR
STEBĖTI, KAIP PEŠASI ŽVIRBLIAI?
1
Šiandien įvairiomis
progomis kalbama, kad žmonės vis mažiau skaito. O man
norėtųsi tvirtinti atvirkščiai: kaip niekada anksčiau
dabar žmogus yra
skaitantysis. Jokia specialybė, tarnyba neįmanoma be
sugebėjimo skaityti. Net ir kriminaliniai nusikaltėliai
turi būti šiek tiek raštingi, gal tik kišenvagiams
nereikia didesnių kvalifikacijų, tik rankų miklumo.
Mažamokslis šiandien priklauso lyg ir neįgaliųjų grupei,
jį visuomenei tenka globoti, nes
jis beveik
nieko nebegali išmokti. Net ir kompiuteris, prie ekrano
susodinęs daugiau žmonių, negu jų sėdėdavo prie romanų
prieš šimtą metų auksiniais literatūros skaitymo
laikais, neužgožė poreikio skaityti.
2
Nori nenori,
tačiau kasdien skaitome įvairius skelbimus,
sąskaitas, reklamą, kuri braute braunasi į mūsų akis.
Net ir važiuodamas Vilniuje troleibusu pro langą skaitau
daugybę stendų apie pirkinius, smagius vakarėlius su
pusnuogėmis panelėmis, lošimo namus, galimybę pigiau
kalbėti mobiliuoju telefonu, nebrangiai keliauti į
egzotiškas salas, išlošti milijoną, įsigyti modernų
butą. Taip Vilnius reiškiasi ir kaip žodinis tekstas,
kurį sukūrė verslas, pinigai, pramogos. Skaitydamas vien
šiuos tekstus, gali nesuprasti, jog čia valstybės
sostinė, istorinis bei sakralinis Lietuvos miestas, o ne
kažkoks didžiausias
marketas ar pramogų centras. Tokį Vilnių per porą
dešimtmečių sukūrė įvairaus pobūdžio tekstai, veikiantys
kaip ypatingi komercijos komunikaciniai tinklai, iš
kurių niekaip neįmanoma išsipainioti.
3
Suprantu, jog,
kai kalbama apie skaitymą,
turima galvoje grožinė literatūra. Tačiau skaitant tuos
visus ne mūsų valia įbruktus tekstus iš akių
išleidžiamas meninis, individualus skaitymas kaip
viena iš svarbiausių sričių, be kurios neįmanoma ugdyti
sugebėjimų, lemiančių kokybinį tiek asmens, tiek
bendruomenių kultūros lygį. O vis dėlto tai, ką ir kaip
kasdien perskaitome, mums daro didesnį poveikį nei
romanas ar eilėraštis, nes veikia tiesiogiai, ko niekaip
nepadarysi literatūriniu tekstu, kad ir kaip ten
išsidirbinėsi. Tenka pripažinti, kad literatūra, kaip
tekstai, yra netekusi tiesioginės galios valdyti žmonių
mintis, elgesį, postmoderni kūryba to jau net nesiekia.
Išnyko 19 a. skaitančiojo vaizdinys iš paveikslų
pažįstama graži panelė su atversta knyga rankose.
4
Grožinei
literatūrai sunku konkuruoti su žiniasklaida, net su
tais tūkstančiais klerkų1, kurie kasdien gamina milijonus tekstų. Palinkę prie
kompiuterių, jie
gamina tekstus, kurie netrukus taps detektyvinėmis
istorijomis: vieniems atneš laimę, kitus nutrenks į
skurdą, paskatins vagystes, garsias kriminalines bylas.
Tie naujieji tolstojai ir dostojevskiai, patys to
nežinodami, sukuria gyvų siužetų, išprovokuoja netikėtų
veiksmų, tomis istorijomis aprūpindami žiniasklaidą.
Taigi Lietuva šiandien skaito ir perskaito labai daug.
Tačiau, Martyno Mažvydo žodžiais tariant, ar visada
permano tai, ką perskaito?
5
Ar po to dar
kas nors lieka literatūrai? Iš jos atimtas
naujienos skelbimas, sensacija, net kriminalinių įvykių
aprašymai, kuriuos įtaigiau pateikia TV reportažai,
laikraščiai. Kad sužinotum intriguojančią naujieną,
dabar nereikia kankintis skaitant puslapį po puslapio
storiausią romaną, užtenka įsijungti televizorių ar
internetą.
6
Yra be galo
daug visokių skaitymų ir
perskaitymų, tačiau skaitymo kokybė siejama su knyga,
grožinės literatūros leidiniais. Grožinės literatūros
skaitymas kokybiškai skiriasi nuo visų kitų skaitymo
būdų. Tai individualizuoja skaitymą, yra savotiškas
išėjimas už visuomenės kontrolės ir jos represinių ribų.
Skaitymas išlaisvina asmenį, veikia kaip stipri asmens
individualizavimo priemonė, jį įtraukia į paslaptingus
sąmonės ir savimonės vyksmus, kurie dažnai būna
slopinami ar užslopinti pareigų, politinio režimo,
papročių, teisinių normų, sužadinamas nuslėptas
vidinis gyvenimas.
7
Knygose mes
skaitome save arba ieškome
savęs, vyksta dialogas su savimi (jokia teorija negali
žinoti, ką aš pats sau perskaitau). Tokiu būdu skaitymas
tampa
kūryba, individualiu teksto atkūrimu. Pagaliau
skaitydami galime vertinti, bausti, išteisinti tų
kūrinių veikėjus, skaitymo griebiamės ir dėl to, kad
patys neretai būname įsprausti į kampą. Ar nepatiriame
laisvės skaitydami, o tada imame siekti jos savo
gyvenime?
8
Tačiau
šiandien įbrukti į rankas bet kokią knygą nėra
didžiausias gėris, kad vėliau galėtume girtis, jog štai
žmonės vis dar skaito. Skaitymas nelygu skaitymui. Į
rankas įbrukti knygą yra labai daug šiuolaikinių
galimybių. Paskelbti skaitymo metai gali būti suprantami
ir kaip būdas siekti vien komercinės knygų prekybos
sėkmės.
9
Teko lankytis
daugelyje Europos mugių. Pirmiausia ten
krenta į akis tai, kad jose dominuoja komercinė
pramoginė literatūra, aprūpinta įspūdingiausia reklama.
Ten daugybė knygų, bet tarp jų sunku surasti KNYGĄ.
Žinoma, knyga čia laikoma dar ir preke, o kur prekė
ten arši konkurencija ir vertybiniai kriterijai nėra
svarbiausi.
10
Panašiai
ir Lietuvoje. Galima pastebėti, kaip akivaizdžiai
siaurėja arba siaurinamas skaitymo diapazonas:
visokiuose reitinguose, perkamiausių knygų dešimtukuose
ar pasiūlymuose iš penkių išrinkti geriausią yra
telkiamas dėmesys atseit į populiariausio autoriaus
kūrybą, o tai tarnauja tai pačiai reklamai, iškreipia
vertybinius kriterijus arba juos beveik ištrina.
Paskelbus skaitymo metus buvo galima tikėtis, jog bus
siekiama ugdyti būtent skaitymo kokybę,
sugebėjimą rinktis įvairesnio pobūdžio literatūrą.
11
Kartais gerai,
kad
žmonės neskaito kokios nors komercinės makulatūros,
grafomaniškų2
tekstų. Vertų
perskaityti knygų tikrai yra nedaug, kartais geriau
sėdėti ir žiūrėti, kaip leidžiasi saulė, kaip pešasi
žvirbliai, negu skaityti kokį kvailą romaną.
12
Istorijoje yra
žinoma laikotarpių, kai skaitymas sukurdavo
literatūrą, kūrinius paversdavo klasika, nes
jie būdavo ypatingai perskaityti, turėjo istorinę
atmintį, lėmusią kokius nors estetinius, socialinius ar
dorovinius visuomenės pokyčius. Prancūzai sukūrė
Balzaką, anglai Baironą, italai Dantę, rusai Tolstojų,
lietuviai Maironį. Be išskirtinio skaitymo nebūtų jų nė
vieno.
13
O koks mūsų savo literatūros skaitymas šiandien? Ar išliks
tas mūsų skaitymas kaip tam tikra vertybė? Paprastai yra
keli kritikai, kurie literatūrą perskaito taip, kad iš
visos masės išliktų kelios knygos ir jų autoriai. Deja,
šiandien tokių literatūros kritikų nebeturime. Įvedama
tam tikra vertinimo lygiava, net paprasčiausias
literatūrinis mėsainis gali būti iškeltas kaip
nepaprastas literatūros reiškinys, aprūpintas citatomis
iš žymiausių teoretikų veikalų.
14
Dabartinis kūrinių komentavimas tapo absoliučiai nepatikimas.
Negali literatūra stiprėti kieno nors nuolat
neprovokuojama, ką paprastai daro specialiai pasiruošę
skaitytojai kritikai, literatūros teoretikai, patys
rašytojai. Nemanau, kad labai nusmuko skaitančiųjų
intelektinis lygis ar pačios literatūros visuomeninis
prestižas, pasidavus vadinamiesiems rinkos dėsniams.
Stinga tam tikro literatūrinio sąmoningumo,
aštraus konfliktiško žvilgsnio į visa tai, kas šiandien
Lietuvoje parašoma ir vadinama proza, poezija,
eseistika, bet nekelia kokios nors sumaišties, be ko
literatūra tampa negyvybingu, savotišku klubiniu
užsiėmimu. Ar labai kalti skaitytojai, kad neskaito, kai
garsinami abejotinos vertės kūriniai?
15
Yra kaltos ir
visokios tarnybos, nes geriausi mūsų
rašytojų kūriniai nepasiekia skaitančiųjų, ypač
mažesnėse rajonų bibliotekose. Jose nerasime ne tik
žinomesnių rašytojų knygų, bet ir Nacionaline kultūros
ir meno premija įvertintų kūrinių. Iš menkų lėšų ten užsakoma
tai, ką žmonės skaito, tad didžiausią eilutę galime
pamatyti prie jau suskaityto Durnių laivo3
ar kitos panašaus turinio knygos.
16
Taigi nelabai
džiaugiuosi, kai sakoma, jog vis daugiau perkama ir
skaitoma knygų. Tarp jų, kaip buvo kažkur parašyta, tik
5 procentai lietuvių autorių. Esu girdėjęs verslo žmones
sakančius, kad lietuvių literatūra neturi perspektyvų, negana to, jog neduoda pelno, bet dar
reikia remti leidybą, autorius, kad jie rašytų,
leistų knygas, kurios nepajėgia konkuruoti su užsienio
autoriais, nes verstinės knygos esą puikiai patenkina
mūsų skaitytojų poreikius.
17
Nelabai pastebima, kad būtų sudarytos skaitymo metų programos, numatyti
renginiai, kurie ugdytų literatūros skaitymo prestižą,
gilesnį suvokimą, nes
jis
akivaizdžiai prastėja, pasidavus pigiai komercinei
reklamai, žemo lygio iš
Vakarų užplūdusiam skaitalui, su kuriuo ima konkuruoti
ir mūsų vienas kitas
literatas, tikintis, jog su tokia kūryba bus galima
prasimušti į Europos ar net pasaulio rinką. Kol kas
tokio pranašo, kuris tokį produktą pagamintų,
Lietuvoje vis dar nesulaukiame.
18
Kad kaip nors
išgarsėtume, reikėtų grupelę mūsų rašytojų pavežioti
po Europą uždarytus narve ir lankstančius virbus. Tada
apie mus parašytų žymiausi laikraščiai, rodytų TV ir
pirktų knygas, norėdami sužinoti, kas tie durniai.
19
Kitokio kelio
nežinau, kaip tik rašyti ir patiems gerai, įdomiai
skaityti, gal tada susidomės ir mumis, ir mūsų skaitymu.
Kas mus gali skaityti, jeigu jau patys beveik neskaitome
savosios literatūros ir jos nepermanome?
Pagal tekstą, skelbtą
literatūrinėje svetainėje
rašyk.lt
1
Klerkas tarnautojas, dirbantis prekybos, pramonės
įmonės, notaro arba advokato kontoroje.
2
Grafomanija
liguistas potraukis rašyti,
kurti literatūros kūrinius.
3
Durnių laivas skandalingai pagarsėjusi Vytauto
Petkevičiaus knyga.
Atsakykite
į klausimus, remdamiesi M. Martinaičio tekstu.
1. Su kokia nuomone 1 pastraipoje polemizuoja M.
Martinaitis?
(1 taškas)
2.1.
Koks M. Martinaičio požiūris į 2 pastraipoje aptariamus tekstus?
(1 taškas)
2.2.
Argumentuokite teksto autoriaus požiūrį: išrašykite meninės raiškos pavyzdį ir
paaiškinkite jo prasmę.
(2 taškai)
3.
Palyginkite 2 ir 3 pastraipose pateikiamus panelės įvaizdžius ir
paaiškinkite jų prasmę.
(2 taškai)
4.
Teksto autorius teigia, kad
grožinei literatūrai sunku konkuruoti su
žiniasklaida. Remdamiesi 3, 4 ir 5 pastraipomis,
nurodykite tris priežastis, lemiančias tokią literatūros
padėtį.
(3 taškai)
5.
Remdamiesi 2 ir 6 pastraipomis,
įvardykite jas
siejančią esminę priešpriešą ir paaiškinkite jos prasmę.
(2 taškai)
6.
Apibendrintai suformuluokite 8, 9 ir 10
pastraipose svarstomą problemą.
(2 taškai)
7.
Suformuluokite 12 ir 13 pastraipas apibendrinančią
mintį.
(2 taškai)
8.
13 pastraipoje
teksto autorius teigia:
...net paprasčiausias
literatūrinis mėsainis gali būti iškeltas kaip
nepaprastas literatūros reiškinys, aprūpintas citatomis
iš žymiausių teoretikų veikalų. Paaiškinkite šio
sakinio prasmę.
(2 taškai)
9.
Kokią
būtiną literatūros gyvybingumo sąlygą teksto autorius
nurodo 14 pastraipoje?
(1 taškas)
10.
Remdamiesi 15, 16 ir 17 pastraipomis, paaiškinkite, kokį bendrą
priekaištą teksto autorius išsako skaitytojams,
leidėjams ir kultūros darbuotojams.
(1 taškas)
11.
Suformuluokite, kokio tikslo teksto autorius
siekia 18 pastraipoje.
(2 taškai)
12.
Paaiškinkite,
kas sieja 4 ir 19 pastraipas
a) stiliaus požiūriu,
b) turinio požiūriu.
(2
taškai)
13.
Remdamiesi visu tekstu, suformuluokite M. Martinaičio
siūlomą atsakymą į teksto pavadinime iškeltą klausimą.
(2 taškai)
14.
Nurodykite teksto
žanrą.
(1 taškas)