Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

LIETUVIŲ KALBA (GIMTOJI)

I egzamino dalis

Testas

2006 m. valstybinio brandos egzamino užduotis

(pagrindinė sesija)

 

I. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS (29 taškai)

 

Perskaitykite šį tekstą ir atlikite užduotis.

Vytautas Kubilius

GLOBALIZACIJOS GLĖBYJE

 

1     Jonas Aistis, užkluptas karo Pietų Prancūzijoje, 1940 metais pradėjo rašyti traktatą „Pastovios taikos sąlygos“. Pasak poeto, po šito karo baisybių žmonija, susiskaldžiusi į rases ir luomus, pagaliau turės paklusti vieningai pasaulio tvarkai. Turės atsirasti tautų bendruomenės valdžia, kuri apims visą žmoniją. Atskiros tos bendruomenės dalys liks savarankiškos ir laisvos savo viduje. Nebus pažeista nei tautybė, nei religija, nei pasaulėžiūra. Valdžią sudarys tik centralizuotas įstaigų tinklas žmonių buičiai aprūpinti. Praėjo pusšimtis metų, ir ta poetinė utopija virto realybe.

2     Europos kultūra homogeniška ir daugialytė. Ją sudaro tautinių kultūrų visuma, kuri nėra pavaldi jokiam autoritariniam centralizmui. Visų tautinių kultūrų lygybė – esminis Europos Sąjungos politikos principas. Tų kultūrų individualumą siekiama apginti net juridiniais aktais.

3     Tačiau ekonomikos globalizacija įtraukia į savo valdomas rinkas ir kultūrą. Globalizacijos procesas meta stiprų iššūkį tautinėms kultūroms, reikalauja perimti naujas technologijas ir naujas kūrybiškumo formas, kurias diktuoja pasaulinė informacijos infrastruktūra, kiekvieną atskirą kultūrą išveda į multikultūrinę aplinką, kur ji turi užmegzti dialogą su įvairiakalbe auditorija. Kultūra turi pasiduoti šiuolaikinio pasaulio dinaminei kaitai, kad nevirstų muziejiniu eksponatu. Atvėrusi vartus masinei migracijai, niveliuodama žmonių gyvenimo būdą, nešioseną ir pramogas visuose Žemės kampeliuose, globalizacija išdžiovina dirvožemį, kuriame natūraliai auga kultūros želmenys.

4     Kaip globalizacijos pokyčiuose atsilaikys tautinės kultūros, skurdusios „didžiojo brolio“ šešėlyje, ilgus metus engtos partinių direktyvų ir cenzūros? Ar prisitaikymo instinktas, išsiugdytas okupacijos metais kaip išlikimo būtinybė, nenustums jų į vargingų pamėgdžiotojų gretas ir neprivers išsižadėti individualumo – „brangiausio reiškinio, kuris yra žmogui Visagalio duotas“ (F. Kirša)? Ar atsidūrusios milžiniškoje vartojimo rinkoje jos nepasijus menkavertės ir nereikalingos, nors dar neseniai stovėjo besipriešinančios visuomenės avangarde ir egzistencinių vertybių centre?

5     Globalizacija siaurina tautinės kalbos vartojimo sferą. Oro ir jūrų transporte, bankininkystėje, prekių aprašuose, tarptautinėse konferencijose, tiksliųjų mokslų referatuose įsitvirtina anglų kalba kaip pasaulinės komunikacijos kalba. Užsienio firmų pavadinimai didžiulėmis raidėmis žargstosi parduotuvių fasaduose. Net menka krautuvėlė Vievyje save garsina iškaba – Market. Vietinės roko grupės atlieka amerikietiškas dainas, jaunimėlis, dar aplipęs rusiškais keiksmažodžiais, rašinėja ant sienų angliškas blevyzgas. Ar gimtoji kalba, slopinta ir niveliuota okupacijos metais, turi pakankamai išteklių sukurti savarankiškus grupinius žargonus, kurie nebūtų tik rusiškų ir angliškų žodžių mišinys, tuoj pat nukalti ryškius atitikmenis gausybei technikos ir mokslo terminų, kad jie nekolonizuotų kasdieninės vartosenos?

6     Žmogus tapatina save ne tik su gimtąja kalba, bet ir su gimtojo krašto istorija. Pajusti savo šaknis ilgaamžėje tautos būtyje, pasak B. Sruogos, šalia nepriklausomybės išlaikymo – gal pats svarbiausias uždavinys. Sovietinis totalitarizmas stengėsi išplauti to tapatumo pagrindus: mankurtus1 lengviau valdyti negu piliečius, prisimenančius savo šalies nepriklausomybę. Toks nupilietintas, istorinės atminties netekęs žmogus įtraukiamas į traiškančių socialinių permainų verpetą, o jauna ir silpna valstybė negali jo apsaugoti nuo nedarbo ir skurdo. Kadangi valstybė jo neperkelia iškart į pertekliaus visuomenę, jis nusigręžia nuo tos valstybės, nusivylęs ir piktai grūmodamas. Žmogus neberanda sau vietos kolektyviniame tautos kelyje, nebesijaučia esąs susijęs su jos būtimi ir lengvai pakelia sparnus ieškoti laimės kitose šalyse.

7     Atgavus nepriklausomybę, tautiškumo motyvai literatūroje prarado nesusitaikymo ir maištingumo galią. Tautiškumas dekonstruojamas kaip XIX amžiaus reliktas2, kaip simbolinė kolektyviškumo projekcija, neturinti realios socialinės bazės. Imta net sarkastiškai tyčiotis iš Tėvynės kaip vertybių centro, iš
literatūrinių lietuvybės etalonų, iš sakralizuotos agrarinės kultūros, kuri buvo gyvybingas lietuviškos savimonės šaltinis tautos beteisiškumo dešimtmečiais. Literatūriniuose žaidimuose įprasta neigti tai, kuo dar neseniai buvo šventai tikėta, ir spardyti vakarykščius stabus. Iš teatrų repertuarų buvo išguita nacionalinė dramaturgija, pernelyg primityvi ir didaktiška šiandieniniam žiūrovui, ieškančiam šokiruojančių efektų ir aštrių pramogų. Tačiau kūrėjo savimonė, išsinėrusi iš istorinės atminties ir vietinio kolorito, plika nuoga įpuola į globalizacijos verpetus, neturėdama patikimesnių savitumo prielaidų. Ar ji nebus suniveliuota ir sumalta į dulkes?

8     Tautinė kultūra per ilgus savo raidos dešimtmečius yra išsiugdžiusi tam tikrą vidinį kodą, pagal kurį priima ir akumuliuoja pasaulinio proceso poveikius. Ar tas kodas tebėra pakankamai gyvybingas, stiprus ir savitas? Ar dar galioja XX a. pradžioje M. K. Čiurlionio nubrėžti lietuvių meno savitumo principai – giminystė liaudies menui, daiktų sudvasinimas, lyrinis regėjimas, beribiškumo nuojauta?

9     Daug kas pasikeitė. Dabarties jauno kūrėjo jau nebečiūčiavo močiutė savo dainomis, neįliejo jo atmintin gyvastingai šniokščiančios liaudies kalbos. Tremtys, vienkiemių griovimas, masinės šeimų skyrybos atėmė namų erdvę, kurioje mezgėsi tradicinė lietuvių kultūra ir bendruomeniškumo pradmenys. Smarkiai pasikeitė tautinę kultūrą maitinantys šaltiniai, jų socialinė ir psichologinė sudėtis. Jos atrama darosi ne „žaliasis sodžius“, o daugiasluoksnis miestas ir išsimokslinusi inteligentija. Ji verpia savo gyvybės siūlą iš naujos patirties, iš neišsenkančių vitalinės energijos išteklių, iš žmonių nevilties ir valingo ryžto išsikapstyti, iš skaidraus liūdesio ir idealiųjų vertybių plevenimo, iš genties „kolektyvinės pasąmonės“ ir agrarinės sanklodos įdiegto panteistinio3 gamtos jausmo, iš spalvų spektro, atrinkto ir ištobulinto per ilgus amžius, iš kalbos intonacijų, nepakartojamų kiekviename krašte. Talentingas kūrėjas plečia tautinės kultūros savitumo erdvę – ji negali būti išsemta ir uždaryta. Tačiau ji turėtų būti ginama nuo pamėgdžiojimo grimasų, nuo bailaus prisitaikymo, kurį įdiegė ilgi savos valstybės nebuvimo metai.

10     Prisiminiau vieną korespondenciją iš „Prūsų lietuvių balso“ (1924 m.). Traukinėlyje iš Priekulės į Klaipėdą važiuoja trys lietuvininkai ir kalbasi tarp savęs lietuviškai. Įlipa į vagoną vietinis vokietis, ir visi ima kalbėti vokiškai. Kodėl? Niekas jų nevertė. Kaip ir dabartinių estrados dainininkų išsižadėti lietuviškų dainų.

11     Viskas priklauso nuo tautos kūrybinių jėgų brandos ir savitumo, nuo tikėjimo saugančia ir gelbstinčia kultūros galia.

________________________

1mankurtas (kirgizų k.) – žmogus, nežinantis savo tėvynės, tautos, giminės, pamiršęs, ką žinojo, ir nenorintis apie tai žinoti.

2 reliktas (lot.) – iš senovės išlikęs daiktas, reiškinys, kai kiti panašūs daiktai, reiškiniai jau yra išnykę.

3panteizmas (filos.) rel. koncepcija, neigianti Dievą kaip asmenį, tapatinanti jį su gamta.

 

Užduotys

1. Suformuluokite teksto temą. (2 taškai)

2. Suformuluokite pagrindinį probleminį klausimą, kurį autorius svarsto tekste. (2 taškai)

3. Paaiškinkite, ką autorius turi omeny teigdamas, kad J. Aisčio poetinė utopija virto realybe. (1 taškas)

4. Apibendrindami 2 ir 3 pastraipas suformuluokite pagrindinę jų mintį. (2 taškai)

5. Remdamiesi 3 pastraipa atsakykite į 5.1–5.4 klausimus.

5.1. Kokia kultūra, jūsų manymu, galėtų būti laikoma muziejiniu eksponatu? (1 taškas)

5.2. Kokia, autoriaus manymu, turi būti kultūra, kad ji nevirstų muziejiniu eksponatu? (1 taškas)

5.3. Savais žodžiais paaiškinkite, kaip supratote pasakymą, kad „globalizacija išdžiovina dirvožemį, kuriame natūraliai auga kultūros želmenys“? (2 taškai)

5.4. Kokia meninė priemonė yra pacituotas pasakymas? (1 taškas)

6. Remdamiesi 4 pastraipa atsakykite į 6.1 ir 6.2 klausimus.

6.1. Apie kokią kultūrų grupę kalba autorius šioje pastraipoje? (1 taškas)

6.2. Nurodykite dvi vidines grėsmes, kurios, autoriaus manymu, gali iškilti šiai kultūrų grupei. (2 taškai)

7. Remdamiesi 5 pastraipa atsakykite į 7.1–7.3 klausimus.

7.1. Kokį negatyvų kultūros reiškinį aptaria autorius šioje pastraipoje? (1 taškas)

7.2. Nurodykite, kokiomis kalbinės raiškos priemonėmis autorius išsako kritišką požiūrį į aptariamą reiškinį. Pateikite po pavyzdį kiekvienos jūsų nurodytos meninės priemonės. (3 taškai)

7.3. Kokie kalbos kūrimo procesai turėtų vykti, kad būtų išvengta neigiamos kitų kalbų įtakos? (1 taškas)

8. Kodėl, autoriaus manymu, kai kurie žmonės linkę palikti savo šalį? (1 taškas)

9. Suformuluokite 7 pastraipos pagrindinę mintį. (2 taškai)

10. Autorius teigia, kad „literatūriniuose žaidimuose įprasta neigti tai, kuo dar neseniai buvo šventai tikėta“. Remdamiesi literatūros istorijos žiniomis ar savo literatūrine patirtimi pateikite konkretų tokio reiškinio pavyzdį iš lietuvių literatūros ir jį pakomentuokite. (1 taškas)

11. Autorius teigia, kad „talentingas kūrėjas plečia tautinės kultūros savitumo erdvę – ji negali būti išsemta ir uždaryta“. Remdamiesi 8 ir 9 pastraipomis savais žodžiais paaiškinkite, kaip supratote šią autoriaus mintį. (1 taškas)

12. Suformuluokite mintį, kurią netiesiogiai pasako autorius pateikdamas pavyzdį iš „Prūsų lietuvių balso“. (1 taškas)

13. Savais žodžiais paaiškinkite pavadinimo prasmę. (2 taškai)

14. Nurodykite teksto žanrą. (1 taškas)

 

II. KALBOS UŽDUOTYS

 

1. Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. Lentelėje ATSAKYMAI įrašykite teisingą atsakymą žyminčią raidę. Skaičiumi 0 pažymėtas pavyzdys. (8 taškai)

 

1. Kvepėjo išplautos grindys,0 žolynai, vaškas. 2. Tik miegas jai buvo nekoks:1 akyse sukosi raudoni ratilai, ausyse klegėjo žmonių balsai. 3. Ta mintis gimė tuoj pat,2 vos tik jis atsitiesė nuo knygos ir patrynė akis. 4. Iš priekio atūžia mašinos, ir atrodo, jog kiekviena lekia į tiesiai į tave ir tu,3 senas, nemitrus, išsigandęs,4 nespėsi pasitraukti iš kelio. 5. Knygos rankraštį –5 visą savo gyvenimo darbą –6 S. Daukantas atidavė buvusiam Vilniaus universiteto profesoriui. 6. O dabar, po daugelio metų, kai rudenėjanti diena jau baigiasi, jis nežino,7 ar šiąnakt bus šalna. 7. Pasileidau eiti vieškeliu, einančiu,8 kaip man buvo sakyta,9 iš Šimonių į Viešintus. 8. Tykus rangėsi Nemunas,10 jo pilkos vilnys skalbė pakrantes ir vis dar sodrius žolynus. 9. Atsidūrę lauke jiedu sutartinai žvilgtelėjo į saulę,11 jau palinkusią vakarop,12 ir į žemę, ištroškusią lietaus.

 

A     Praleista sudurtinio tarinio jungtis prieš vardinę dalį, išreikštą daiktavardžio vardininku (kiekinio skaitvardžio vardininku ar bendratimi).

B     Atskiriamos vienarūšės sakinio dalys.

C     Apibendrinamasis žodis po vienarūšių sakinio dalių.

D     Apibendrinamasis žodis prieš vienarūšes sakinio dalis.

E     Priedėlis po pažymimojo žodžio.

F     Išplėstinis būdvardinis (dalyvinis) pažyminys po pažymimojo žodžio.

G     Vienarūšiai derinamieji pažyminiai po pažymimojo žodžio.

H     Išplėstinė dalyvinė (pusdalyvinė, padalyvinė) aplinkybė.

I      Tikslinamoji aplinkybė.

J      Kreipinys.

K     Įterpinys (įterptinis žodis, įterptinis sakinys).

L      Skiriami sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys.

M     Skiriami sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenys.

N     Skiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

 

Skyrybos ženklų Nr.

 0 1 2 3-4 5-6 7 8-9 10 11-12

Atsakymų raidė

B

                

 

 

2. Padėkite trūkstamus skyrybos ženklus. (25 taškai)

 

Atmenu laikus kada televizorius magiškoji vaizdų dėžutė buvo egzotiška retenybė. Tai paauglystės metai kada tapau knygium rijau pažintines knygas įvairiausius nuotykius. Buvo galima skaityti nuo ryto iki nakties kaip dabar ne vienas pilietis nuo ryto iki vakaro spokso į kintančius vaizdus magiškoje dėžutėje. Anais laikais vaizdai išskyrus natūralios gamtos buvo deficitas su jauduliu žiūrėdavau į retai pasitaikančias graviūras ar piešinius tose seniai išleistose knygose. Šiandien pasaulyje pradeda dominuoti knygos kuriose yra daugiau vaizdų negu žodžių. Ką tai galėtų reikšti rašto agoniją ar totalinę vaizdų invaziją?

Šiandien televizija ir kino kompanijos internetas ir spauda tie gigantiški vaizdų fabrikai veikiantys visame pasaulyje kraunasi didžiulį pelną. Vaizdai krinta ant mūsų galvų kaip kadaise liejosi lava krito pelenai ant žūvančios Pompėjos. Vaizdų deficito era baigėsi ir tai žinoma nėra blogai bet kiekvienas reiškinys turi ir savo šviesiąją ir tamsiąją pusę šiandien vaizdais mes ne tik informuojami ar estetiškai praturtinami bet ir užteršiami. Per savo gyvenimą mes ryjame vaizdus kaip Saturnas ryja savo vaikus ir dažniausiai nieko iš tų vaizdų neprisimename bei niekuo nepraturtėjame.

Regis didžiausia vaizdų tarša šiandien mus užgriūva internetas. Internetas tas stebuklingas žmonijos išradimas kurio veikimo principai daugeliui iš mūsų yra terra incognita* greitai tapo daugiaveidžiu dievu. Iškilo vaizdo autentiškumo problema šiuolaikinės technologijos gali ne tik vaizduoti ar įamžinti tikrovę bet ir ją iškreipti suklastoti. Šiandien pasaulio žiniasklaidai nieko nereiškia pateikti pavyzdžiui visiškai tikrovišką JAV prezidento Dž. Bušo ir teroristo Osamos bin Ladeno draugiškai besišnekučiuojančių prie pietų stalo Baltuosiuose rūmuose „dvigubą“ portretą. Manote niekas nepatikėtų jei tokia informacija būtų išspausdinta įvairiausių šalių dienraščiuose? Spauda naudodama montažo principus pasiskolintus iš fotonuotraukų ir kino patirties kokioje nors grupinėje politikų fotografijoje „ištrina“ nepageidaujamą asmenį. Manipuliacija vaizdais gali tapti ne tik galingu kokios nors ideologijos ginklu juo kol kas geriausiai naudojasi reklama ji taip pat gali neatpažįstamai iškreipti istorinę tiesą.

Vaizdo sąvoka be galo plati iš esmės viskas ką regime yra vienoks ar kitoks vaizdas. Vaizdai šiandien įsiveržė visur kur tik įmanoma įsiveržti. Šioje vaizdų griūtyje gali slypėti daug psichologinių pavojų nes bet kokių daiktų ar vaizdų perteklius yra ne kas kita kaip tarša. Televizija internetas filmai ne tik užgriūva vaizdų mūša bet ir veikia mūsų elgseną skonį dažnai priverčia mus papūgiškai mėgdžioti tai ką regėjome judančių vaizdų pasaulyje kuris kad ir kaip kartais atrodytų tikroviškas yra tik antrinė realybė perdirbta arba iškreipta tikrovė. Vaizdų griūtis jų gausa nuvertina paties vaizdo vertę nes viskas ko yra per daug sukelia vertės infliaciją. Z. Bžezinskis žinomas JAV politologas prieš keletą metų taikliai pastebėjo Apskritai visuomenės informavimo priemonėmis perteikiamos ir tiražuojamos vertybės pagrįstai gali būti pavadintos moraliniu pagedimu ir kultūros nuopuoliu.

Akivaizdu šiame vaizdų griūties pasaulyje egzistuoja pavojus prarasti individualumą tapti vaizdo atšvaitu tarp kitų atvaizdų.

Pagal A. Balbierių

* Terra incognita (lot.) – nepažįstama žemė

 

3. Įrašykite praleistas raides, skliausteliuose pateiktus žodžius parašykite kartu arba atskirai. (25 taškai)

 

Metalinis su garsiakalbio trašk__siais vyriškas balsas skverb__si į ausis, gr__žia smegenis ir norėdamas, kad jis liaut__si, turėtum kniaubtis į pagalvę, sul__sti į pačią žemę. Kurį laiką sn__d__riavau, o dabar busdama imu suvokti, kokios kvailystės gali ateiti į galvą, kai prig__sus s__monei ima painiotis tikri ir netikri dalykai: juk čia antras blokinio namo aukštas, į žemę neįsirausi. Vienint__lis prieglo__stis tėra guolis ir ši trumpa pusiau snaudulio ak__mirka. Turbūt paryčiai – aš vis__laik prabundu tuo pat metu. Pasuku akis į langą ir man (iš, tiesų) ___________ pasirodo, jog žiemos naktis (nebe, tokia) ____________ juoda.

Tačiau kur guliu? Ne miegam__jame, (ne, savo) ___________ namuose? Svetainėje, ant sofutės, ant kurios miega Deima. Kol buvo maža, ji gulėdavo kartu su manim, bet pasitaik__davo, kad ir ūgt__lėjusi – suš__lusi (kambary būdavo vėsu) ar iš įpratimo – (vis, dar) ____________ atšlepsėdavo po pusiaunakčio, įsmu__davo po man__j__ antklode. Dabar jau senokai ji miega atskirai, ir naktį eidama pro jos guolį aš pati sta__teliu, pasiklausau jos alsav__mo, įkv__piu šilumos ir pataisau nuslinkusį apklotą.

„Bet (kur, gi) __________ Deima?“ – nusmelkia išg__stis, ir aš išsiblaivau.

Pat__liukais,   sulaikiusi  kv__pavimą, klausausi. Ar vėl nepasigirs tas įgr__sęs metalinis vyriškas balsas?  Jis  skardėjo vakar nuo priešp__čių iki vėlyvo vakaro, o paskutinį kartą garsiakalbis trakšt__lėjo vėlai, jau naktį, – tartum kažkas dar ketino prab__lti, bet jau nebesir__žo, tik sukrenkštė, susipynė kel__tas besiginč__jančių balsų ir išsijungė.  Iki pat šiol visur tebeviešpatauja gūdi visuotinio įm__gio tyla, o balsas tikriausiai pasivaid__no...

Naujo mūsų prekybos centro aikštėje šviesos neg__sta visą naktį. Už plačių tviesk__nčių langų akį veria prekių prikrautos lentynos. Iš gatvės viskas matyti kaip akvar__ume, tačiau jei būtum viduje, apakintas skai__čios šviesos, (ne, ką) _________ tepamatytum už langų – (tik, tai) ___________ ateinančius ir išeinančius žmones.

Vieną niekuo ne__patingą dieną d__liodama į lentynas duoną pajutau pro langą į mane smingantį žvilgsnį. Atsigr__žiau ir už stiklo išvydau sulinkus__, lyg ir paž__stam__ figūrą. Krautuvės lango šviesoje žvilgėjo žmogaus akys ir tartum (kažin, ko) ________ ieškojo prekybos salėje. Ilgokai stebėjau vyriškį. Tačiau plūdo praeivių srautas, šmėsčiojo automobiliai. Žmogystos, (ką, tik) _________ norėjusios pamatyti mane, nebebuvo.

Nuo to karto prabėgo kelios savaitės, bet aš vis dairydavausi į stiklin__s krautuvės duris, sakytum, trok__čiau vėl išvysti andai iš gatvės dėbsojusią žmogystą. Kam? Ar kad iš pasenusio, sunykusio veido, atgr__sios išvaizdos įsitikinčiau jo nuosmukiu? O gal jis tik man pasirodė kaip koks smulki__j__ prašantis nelaim__lis? Ir ko pagaliau man bijoti? Juk dar tada, kai tebeslankiojo mūsų mieste, eidavau ir praeidavau pro jį kaip pro svetimą. Jei ir užkli__dydavau akimis, nebeklau__davau sav__s, ar su juo tikrai gyvenau, ar jis – mano vienturtės dukros tėvas? Bū__štauti nebebūdavo (dėl, ko) ____________: jis nesikabindavo, nesiplū__davo, priešingai, – išvyd__s mane, pats išdidžiai nusisu__davo. Tačiau aš (vis, dėl, to) ___________ spėdavau pajusti sutr__kusį ir bau__štų jo žvilgsnį ir žinodavau, kad jį tvilko gėda ir jis (iš, tikrųjų) ___________ man__s bijo.

Tamsoje apsipranta akys, o į svetainę sr__va dulsva gatvės žibintų šviesa ir galiu atpažinti savus, vis labiau  ryškėj__nčius daiktus. Bet kažko dar trūksta, kambarys atrodo ap__tuštis. Netyč__ krusteliu, subraška sofos sp__ruoklės – ir (tuo, pat) __________ metu sugirgžda netolies__ riogsantis fotelis. Pamatau jame  susig__žusį žmogų.  Apmirštu, laukiu, ką jis dar__s.

Pagal R. Kašauską

 

Karoliniškių gimnazijos mokytojo Algimanto Urbanavičiaus svetainė