1. Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais
skyrybos ženklais. Lentelėje ATSAKYMAI įrašykite teisingą
atsakymą žyminčią raidę. Skaičiumi 0 pažymėtas pavyzdys.
1. Kvepėjo išplautos grindys,0 žolynai,
vaškas. 2. Į seminariją Liudo aplankyti atvyko Liucė 1
kunigo giminaitė. 3. Darbo,2 kaip matot,3
per akis. 4. Kodėl taip dažnai tuos,4 kurie
savo vikšrais negailestingai važiuoja per mūsų nugaras,5
paliekame nepajudinę, priimame juos kaip savaime privalomus, lyg
pats Dievas juos tokius mums būtų siuntęs. 5. Juk kiekvienas
kūrinys,6 sukurtas čia ir dabar gyvenančių
žmonių,7 turi savo atsiradimo aplinkybes ir
laiką 6. Aušo gegužės rytas,8 gražus,
saulėtas. 7. Tuojau visi sukibo į darbą:9
vieni vilko žabarus ir klojo į duobes, kiti vandenis laidė,
tiltuką taisė.
A Praleista sudurtinio tarinio jungtis
prieš vardinę dalį, išreikštą daiktavardžio vardininku (kiekinio
skaitvardžio vardininku ar bendratimi).
B Atskiriamos vienarūšės sakinio dalys.
C Apibendrinamasis žodis po vienarūšių
sakinio dalių.
D Apibendrinamasis žodis prieš
vienarūšes sakinio dalis.
E Priedėlis po pažymimojo žodžio.
F Išplėstinis dalyvinis pažyminys po
pažymimojo žodžio.
G Vienarūšiai derinamieji pažyminiai po
pažymimojo žodžio.
H Išplėstinė dalyvinė (pusdalyvinė,
padalyvinė) aplinkybė.
I Tikslinamoji aplinkybė.
J Kreipinys.
K Įterpinys.
L Skiriami sudėtinio sujungiamojo
sakinio dėmenys.
M Skiriami sudėtinio prijungiamojo sakinio
dėmenys.
N Skiriami sudėtinio bejungtukio sakinio
dėmenys.
ATSAKYMAI
Skyrybos ženklų
Nr. |
0 |
1 |
2-3 |
4-5 |
6-7 |
8 |
9 |
Atsakymo raidė |
B |
|
|
|
|
|
|
2. Padėkite trūkstamus skyrybos ženklus. (20 taškų)
Pradėsiu nuo dviejų sąvokų žaisti ir lošti. Kartais riba tarp jų
beveik neįžvelgiama. Net nepajuntam kada žaidimas pereina į
lošimą.
Šit sėda tėvas žaisti su sūnumi šaškėmis. Šypsena linksmi
žiburėliai akyse iš pasitenkinimo trinami delnai. Bet visa tai
ima blėsti tą pat akimirką kai juos užvaldo troškimas laimėti
kai žaidimas virsta lošimu o žaidėjai varžovais. Ligi šiol
prisimenu vieno šviesaus žmogaus žodžius Argi ne protingas tas
kuris sugeba taip meistriškai pralaimėti kad jo partneris nė
valandėlę nesuabejoja jog jis pats išlošė ir todėl didelis
džiaugsmas aplanko jo sielą?
Menininkai dažniau už kitus patetiškai deklaruoja žaidžiantys.
Tik ar kai kurie iš jų nepavirto mažai ką nutuokiančiomis
papūgomis nes jau plika akimi matyti jog jie ne žaidžia tik suka
azartišką laimės ruletę o jų žvilgsnis kupinas nesveiko
blizgesio išduoda nepasotinamą laimikio troškimą! Deja žmogaus
gyvenime žaidimas beveik visuomet pereina į lošimą retai būna
priešingai. O tie kam šitaip atsitinka jau pusiau angelai.
Metas prisiminti ir juoką. Lyg ir juokais sakoma kad juokas
ilgina gyvenimą. Nuoširdžiai besijuokdamas tiesiog būni, ir
tiek. Esi tarsi iškeltas iš laiko kurį vadiname gyvenimu.
Proto sureikšmintos negandos graužatys suveltos mintys ir jų
būsimos pasekmės nustoja egzistavusios netenka savo gniuždančios
galios žmogus tarsi kilstelimas į absoliučios pasaulio vienovės
erdvę įgavusią nuostabiai paprastą buvimo formą. Juoko akimirkos
tai natūrali gyvenimo ir buvimo sutaptis. Žmogus virsta buvėju
išeina iš jį ardančio gyvenimo niekur iš jo neišeidamas. Jis
apie nieką negudragalviauja tačiau tą valandėlę žino viską ką
verta žinoti.
Taip su juoku už parankės išeiti valandėlei iš gyvenimo niekur
iš jo neišeinant ir yra tūkstantmečių išbandyti vaistai nuo
senėjimo. Kai juokiamės gyvenimas tarsi nustemba suklūsta ir
nustoja mus kramtęs. Žinoma tai tik akimirkos. Tačiau tai tos
akimirkos kai kiekvienas žmogus būna šventas. Todėl nieko
nuostabaus kad tikri nusikaltėliai nesugeba nuoširdžiai juoktis
juose gyvenantis šventumas aklinai uždarytas užkastas
palaidotas. Jis per giliai kad prisišauktų juoką juokas nuo jo
per toli kad ištartų jam Lozoriau išeik!
Žodžiu kuo žmogaus vidus tamsesnis klampesnis tuo retesni jame
tikro džiaugsmo plyksniai. Dar Montaigne'is rašė kad tikros
išminties ženklas gebėjimas džiaugtis. Vadinasi reikia mokėt
mylėti šypsotis juoktis nors kelias trumputes akimirkas patirti
kaip naudinga nesiekti naudos.
Tad toji juoko metafizika iš tiesų yra gana paprasta. Nepaprasta
kitkas. Nepaprasta atsidurti toje buvimo erdvėje iš kur kuo
aiškiausiai išvystama kaip galų gale viskas paprasta!
3. Įrašykite
praleistas raides, skliausteliuose pateiktus žodžius parašykite
kartu arba atskirai. (24 taškai)
Meistras Dundulis
gyveno Verpenos miestelio gale. Visas miestelis buvo išsitiesęs
pagal išsekusį Raudenės upelį. Jo aukšti skardžiai ir stat__s
krantai priminė, kad čia būta vanden__ngos upės. Dabar tik
pavasar__s Raudenė atgyja ir šniok__dama verž__si pro akmenis,
griaudama krantus ir gr__sindama nunešti arčiau jos
prisišliejus__s trobas. Kartais siauč__nti Raudenės srovė
įvy__dydavo savo gr__sinimus ir, per akmenis svaid__dama,
nusine__davo var__šo lūšną.
Tąkart buvo aišku,
kad toks pavojus gr__sia ir Dundulio trobel__i, atsidūrus__
Raudenės pakriūtėje. Kas pavasar__ nerimavo ir rėkavo Dundulio
žmona, svaid__dama (ne, tik, tai) _______________ visus perkūnus
ant meistro galvos, bet ir viską, kas po jos ranka pakliūdavo,
tuo malšindama savo __niršį ir šiurp__lingą baimę, kai lietingą
ir vėj__tą pavasario naktį už trobelės sienų kriokdavo Raudenė,
sukeldama viduje praž__ties baimę ir klaik__mą. Tada Dunduliui
nebūdavo vietos savo trobelėje, kiauras naktis turėdavo
pras__dėti už trobelės pakriūtėje, stebėdamas verpet__ngą srovę
ir saugodamas nuo jos savo gūžtą. (Ne, kartą) ___________ ,
įsižiūrėj__s į srovę, užmir__davo visus pavojus, ir jo mintys,
kaip srovė šokinėdamos per akmenis, tekėdavo tamsią naktį į
nežinomą tolumą, sukdavosi s__k__riuose ir neišsitekdavo
ankšt__se krant__se. Tokiom naktim nuostabių dalykų Dundulis
sugalvodavo. (Tik, tai) _____________ išg__stingi riksmai
trobelėje ir su šluota išbėgusi pati išsklaidydavo atitrūk__sias
nuo žemės svajon__s ir primindavo t__siogines pareigas.
Nebijok! kartą
jis pasakė išbėgus__ pikt__jai žmonai. Aš sugalvojau
siautuling__j__ srovę nukreipti.
Bet čia boba visai
pasiuto. Aš tau parod__siu, dykaduon__! balsu suriko ir su
šluota puolė pakriūtėje sustir__sį senį.
Meistras nespėjo
atsikvošėti, kai pasijuto besirit__s pakriūte į upokšnį.
Kai su didžiausiu
vargu jis pas__kė antrą krantą, išgirdo dar siaubing__snį
moteries balsą, kuris pe__ėkė vandens kriokimą.
Į tą riksmą
susibėgo net pusė miestelio. Puolė ieškoti praž__vusio srovėje
meistro nėra.
Dundulienė staugė
(ne, savu) __________ balsu, ir jai pritarė, susikabin__ į
sijoną, jos vaikai. Ji viena neužmiršo savo vyro, dr__skėsi,
plaukus rovė ir būtų šokusi į verdančią srovę, j__gu būtų jos
nelaik__ vaikai ir apspitusios moter__s.
Gana jau, gana.
Nesiplėš__k! ramino kaimynės. Gal jis dar ir neprigėrė, (gal,
gi) __________ išplaukė ar kur už akmens užsikabino...
O čia kaip tyč__
žiūri pareina pakrant__ Dundulis. Pamažu, neskubindamas,
(kažin, ką) _______________ m__stydamas. Ar tik (ne, vaiduoklis)
_________________ ryto sambrėškoje?
Žmonės stovėjo ir
nusteb__ žiūrėjo.
O tu iš kur?
paklausė kažkas iš susirinkusi__j__.
Aš čia! ranka
parodė. Aplink apėjau ir per lieptlį perėjau...
Apsidairęs
pastebėjo virvėmis apraizgytą trobelę. Priėjo, patraukė virvę,
pažiūrėjo į galą kur buvo pririšta prie medžio, pečiais
gū__telėjo:
Nereikia!
pasakė. Srovė graužiasi į aną krantą... Aš žinau!.. Mane ir
išnešė...
Neiškentė čia
moteris. Kol jis ėjo, ji stovėjo visa sustingusi ir savo akim
netikėjo.Baimė, gail__stis, neviltis, ašaros, širdg__la sustingo
krūtinėje, ir širdis į ledą suš__lo. Net vyrą pamačiusi
neapsidžiaugė, tik nustebo. Jam prakalbėjus nepatikėjo, kad tai
jis kalba, perbraukė ranka per apsiašarojusį veidą, 1__g
prasiblaivyti norėdama ar iš miego pabusti.
Ką, tu žinai?
Tave išnešė? ir, čiupusi nuo žemės pagalį, puolė savo
apraudotą vyrą.
Dundulis žengė
žingsnį atgal, bet, pamatęs įsi__tusį moteries veidą, pasileido
bėgti. Moteris, baisiai plūsdam__si, jį nusiv__jo.
Visi suži__ro į
bėgančius. Pavasario purvynas teškėjo po jų kojomis.