LIETUVIŲ GIMTOJI KALBA
Testas
2005 m. valstybinio
brandos egzamino užduotis
(pakartotinė sesija)
I.
TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS
Perskaitykite šį tekstą ir
atsakykite į klausimus.
Josifas
Brodskis (1940-1996) rusų poetas,
eseistas, vertėjas, 1972 emigravęs į JA V. 1987 m. jis
apdovanotas Nobelio literatūros premija. Čia pateikta
sutrumpinta kalba, kurią poetas pasakė premijos įteikimo
proga.
II
1 Jeigu
menas ko nors ir moko (o menininką pirmiausia), tai būtent
žmogaus egzistavimo privatumo. Būdama senesnė ir labiau
tiesioginė privataus verslo forma, jis sąmoningai ar
nesąmoningai skatina žmogaus individualumo, unikalumo,
atskirumo pojūtį iš visuomeninio gyvulio paverčia jį
asmenybe. Daug kuo galima pasidalyti: duona, guoliu,
įsitikinimais, mylimąja, bet ne, tarkime, R. M. Rilkės
eilėraščiu. Meno kūriniai, ypač literatūra ir būtent
eilėraštis, kreipiasi į žmogų tête-à-tête1, užmezga su
juo tiesioginius santykius, be tarpininkų. Dėl to ir
nemėgsta apskritai meno, ypač literatūros ir būtent
poezijos, visuotinės gerovės rėmėjai, masių viešpačiai,
istorinės būtinybės skelbėjai, nes ten, kur lankėsi menas,
kur buvo perskaitytas eilėraštis, vietoj laukiamos santarvės
ir vienybės jie randa abejingumą ir nesutarimus, vietoj
ryžto veikti nedėmesingumą ir bodėjimąsi. <...>
2 Kalba
ir, manyčiau, literatūra senesni, neišvengiami ir
patvaresni dalykai nei bet kuri visuomenės santvarkos forma.
Apmaudas, ironija arba abejingumas, vaizduojami
literatūroje, dažniausiai kalbant apie valstybę, iš esmės
yra reakcija to, kas pastovu, amžina, į tai, kas laikina,
ribota. Bent jau nuo tada, kai valstybė leidžia sau kištis į
literatūros reikalus, literatūra turi teisę kištis į
valstybės reikalus. Politinė sistema, visuomenės santvarkos
forma, kaip ir bet kokia sistema apskritai, yra, anot
apibrėžimo, praėjusio laiko forma, mėginanti primesti save
esamajam (o dažnai ir būsimajam) laikui, ir žmogus, kurio
profesija kalba, yra paskutinis, galintis leisti sau tai
užmiršti. Tikrasis pavojus rašytojui yra ne galimybė būti
persekiojamam valstybės, o galimybė būti užhipnotizuotam
jos, valstybės, monstriškų arba besikeičiančių į gera, bet
visados laikinų bruožų. <...>
3 Dabar
labai paplitusi nuomonė, kad rašytojas, ypač poetas, savo
kūriniuose privalo vartoti gatvės kalbą, minios kalbą. Šios
nuomonės tariamas demokratiškumas ir praktinė nauda
rašytojui yra pliauškalai, bandymas padaryti meną, šiuo
atveju literatūrą, pavaldžius istorijai. Tik jeigu mes
nusprendėme, kad sapiensui gana vystytis, literatūra gali
kalbėti liaudies kalba. Bet kokia nauja estetinė realybė
patikslina žmogaus etinę realybę, nes estetika etikos
motina. Sąvokos gerai ir blogai visų pirma estetinės
sąvokos, ankstesnės už gėrio ir blogio kategorijas.
Etikoje ne viskas leistina būtent todėl, kad ne viskas
leistina estetikoje, todėl, kad spalvų spektras ribotas.
Kvailutis kūdikis, su verksmu atstumiantis nepažįstamąjį
arba, atvirkščiai, prie jo besišliejantis, atstumia arba
šliejasi instinktyviai estetiškai, o ne etiškai
pasirinkdamas.
4
Estetinis pasirinkimas visuomet individualus, ir estetinis
išgyvenimas visuomet privatus išgyvenimas. Bet kokia nauja
estetinė realybė ją išgyvenantį žmogų daro dar privatesniu
asmeniu, ir šis privatumas, kartais įgaunantis literatūrinio
(arba kokio nors kitokio) skonio formą, jau savaime gali
tapti jei ne garantija, tai bent gynybos forma nuo
pavergimo. Žmogus, turintis skonį, ypač literatūrinį, ne
toks imlus pokyčiams ir ritmiškiems užkeikimams, būdingiems
bet kokiai politinės demagogijos formai. Svarbu ne tai, kad
dorybė negarantuoja, jog bus sukurtas šedevras, o tai, kad
blogis, ypač politinis, visados blogas stilistas. Kuo
turtingesnė individo estetinė patirtis, kuo tvirtesnis jo
skonis, tuo tikslesnis jo moralinis pasirinkimas, tuo jis
laisvesnis, nors galbūt ir ne laimingesnis.
5 Būtent
šia, labiau taikomąja nei platoniškąja, prasme reikėtų
suprasti F. Dostojevskio pasakymą, kad grožis gelbsti
pasaulį, arba M. Arnoldo posakį, kad mus gelbsti poezija.
Pasaulio, ko gero, išgelbėti jau nepavyks, bet pavienį žmogų
galima visados. <...>
6 Aš
nemanau, kad apie gyvenimą žinau daugiau nei bet kuris kitas
mano amžiaus žmogus, bet man atrodo, kad knyga kaip
pašnekovas labiau patikima nei bičiulis arba mylimoji.
Romanas arba eilėraštis ne monologas, o rašytojo pokalbis
su skaitytoju pokalbis, kartoju, ypatingai privatus,
izoliuojantis nuo visų kitų. <...> Ir šio pokalbio metu
rašytojas lygus skaitytojui, kaip, beje, ir atvirkščiai, ir
visai nesvarbu, ar tai didis rašytojas, ar ne.
7 Mūsų
rūšies istorijoje, sapienso istorijoje, knyga
antropologinis2 fenomenas, iš esmės prilygstantis rato
išradimui. Atsiradusi, kad mes žinotume ne tik savo ištakas,
bet ir tai, ką šis sapiensas sugeba, knyga yra perverčiamo
puslapio greičiu patirties erdvėje judanti priemonė. Šis
judėjimas, kaip ir bet koks kitas judėjimas, virsta bėgimu
nuo bendrojo vardiklio, bėgimu nuo šio vardiklio bandymo
nubrėžti mūsų širdžiai, mūsų sąmonei, mūsų vaizduotei ribą,
anksčiau nepakildavusią virš juosmens. Šis bėgimas bėgimas
nevisuotinės veido išraiškos link, skaitiklio link,
asmenybės, privatumo link. Kad ir pagal kieno atvaizdą ir
panašumą mes būtumėm sukurti, mūsų jau penki milijardai, ir
kitokios ateities, nei nubrėžė menas, žmogus neturi.
Priešingu atveju mūsų laukia praeitis visų pirma politinė,
su visomis jos masinėmis policinėmis grožybėmis.
8 Bet
kokiu atveju nuostata, kad menas, ir ypač literatūra,
visuomenėje yra mažumos prerogatyva3, man rodosi nesveika ir
bauginanti. Aš nesiūlau valstybės pakeisti biblioteka nors
ši mintis mane ne sykį aplankė, bet neabejoju, kad jeigu
mes savo valdovus rinktumėm pagal jų, kaip skaitytojų,
patirtį o ne jų politines programas, žemėje būtų mažiau
skausmo. Aš manau, kad potencialų mūsų likimų valdovą reiktų
klausinėti visų pirma ne apie tai, kaip jis įsivaizduoja
užsienio politikos kryptį, o apie tai, koks jo požiūris į Stendalį, Č. Dikensą, F. Dostojevskį. Bent jau vien dėl to,
kad literatūros kasdienė duona yra būtent žmogiškoji
įvairovė ir bjaurastis; ji, literatūra, yra patikimas
priešnuodis bandymams totalitariai, masiškai spręsti žmogaus
egzistavimo problemas. Blogiausiu atveju ji, kaip moralinio
draudimo sistema, kur kas efektyvesnė nei viena ar kita
tikėjimo sistema ar filosofinė doktrina.
1987 m.
1
tête-à-tête
(pranc.) akis į akį.
2 antropologija
mokslo šaka, tirianti žmogų, jo kilmę, raidą.
3 prerogatyva -
išimtinė teisė.
Klausimai
1. Suformuluokite pagrindinę teksto temą. (1 taškas)
2. Savais žodžiais paaiškinkite, kaip supratote mintį,
kad menas žmogų iš visuomeninio gyvulio paverčia asmenybe. (2
taškai)
3.1. Kas, pasak autoriaus, labiausiai nemėgsta meno? (1
taškas)
3.2. Kodėl šiems asmenims menas atrodo pavojingas?
Nurodykite dvi priežastis. (2 taškai)
4.1. Kokie dalykai priešinami 2-oje pastraipoje? (1
taškas)
4.2. Kokią mintį norima išsakyti šiuo priešinimu? (2
taškai)
5. Autorius teigia, kad tikrasis pavojus
rašytojui būti užhipnotizuotam laikinų valstybės bruožų.
Savais žodžiais paaiškinkite, ką reiškia būti
užhipnotizuotam ir kodėl tai pavojinga? (2 taškai)
6. Su kokiu požiūriu autorius nesutinka 3-ioje
pastraipoje? (1
taškas)
6.2. Kurie šį požiūrį pagrindžiantys argumentai autoriui
atrodo neįtikinami? (2
taškai)
6.3. Kokius argumentus autorius pateikia paneigdamas šį
požiūrį? (2 taškai)
7. Kaip supratote autoriaus mintį, kad estetika yra
etikos motina? Paaiškinkite savais žodžiais. (1 taškas)
8. Kaip autorius
supranta rašytojo ir skaitytojo ryšį? (1 taškas)
9.1. Atidžiai
perskaitykite 7-ą pastraipą. Kaip autorius supranta knygos
paskirtį? Nurodykite du dalykus. (2 taškai)
9.2. Savais
žodžiais paaiškinkite, kas tekste vadinama bėgimu. (1
taškas)
10. Kokiam
požiūriui autorius nepritaria 8-oje pastraipoje? (1
taškas)
11. Suformuluokite
pagrindinę teksto mintį. (2 taškai)
12. Kalbėdamas teksto autorius kartais ironizuoja.
Išrašykite ironijos pavyzdį ir paaiškinkite, kas
ironizuojama. (2
taškai)
13.1. Kuriam funkciniam stiliui priskirtumėte šį tekstą? (1 taškas)
13.2. Atsakymą argumentuokite. (2 taškai)
1. Padėkite trūkstamus skyrybos
ženklus. (22 taškai)
Pakilimus beveik
visuomet lydi atoslūgiai o Lietuvoje keletą metų žmonių
sujudimas buvo gana žymus net sakyčiau dramatiškas. Ne vieną
siekusį ką nors rimčiau veikti turintį didelių meninių ar net
politinių ambicijų buvo apėmęs nereikalingumo jausmas kūrybinė
depresija kuri iškilus naujoms aplinkybėms ir nerandant tam
tikrų iškrovų peraugo į agresyvų kūrybinį cinizmą. Knygoje
Lietuviškos utopijos pateikiamuose tekstuose krinta į akis tai
kad dažniausiai būdavau kalbinamas kaip autorius atliekantis
kokį nors gretutinį iš mano literatūrinės veiklos kylantį ar jai
artimą vaidmenį. Tačiau keletą pastarųjų metų jau nesu
kalbinamas kaip literatas poetas gyvenantis kaip beveik
visuotinai būdavo anksčiau manoma apie rašytojus kažkokį sau
pačiam ir kitiems labai svarbų pamokantį ar net sektiną
gyvenimą. Masinės spaudos prieduose dabar reklamuojamas visai
kitoks kūrybos žmonių gyvenimo būdas pomėgiai bei įpročiai.
Tokia mintis kilo perverčiant ir savaip pervertinant tiek
naujesnius tiek ankstyvuosius rašinius darytus pranešimus.
Ankstesni rašiniai buvo lyg ir įdomesni karštesni kitaip
tariant literatūriškesni o vėlesnių kaip man pasirodė nėra ko
dėti į šią knygą. Ji tarsi nėra mano literato kūryba labiau
proginiai išplėšti kažkur pakeliui skubant.
Kas atsitiko? O
atsitiko tai kas ir turėjo atsitikti ėmė funkcionuoti
savarankiškos valstybės prasidėjo ryškūs visuomenės
diferenciacijos procesai. Visuomenė vis aiškiau tampa
struktūriška vadinasi funkcionalesnė o tai nori ar nenori veikia
ir asmenį kuris dažniausiai ima atstovauti vien savo profesijai
ar pasirinktai veiklos sričiai.
Būti literatu
anksčiau buvo įdomiau rizikingiau ar net herojiškiau ir
prasmingiau savo kūryba jeigu jos iš tikrųjų ėmeisi ir ja
rizikavai galėjai jaustis esąs absoliučiai nepriklausomas nuo
sistemos. Dabar visuomenėje įvyko vaidmenų pasiskirstymas.
Literatūriniai argumentai daug kur nustojo galioti. Jeigu tu
pats nepasisiūlysi vargu ar kas paklaus ką tu galvoji apie
gyvenimą Lietuvos ateitį ar literatūrą. Į tokius klausimus dabar
atsakinėja ministrai seimūnai prokurorai ar net neseniai
išėjusieji iš kalėjimo. Klausimų kas yra kūryba ką ji reiškia
pačiam kūrėjui ir ko ja apskritai siekiama kaip būdavome
klausiami seniau šiandien retai besulaukiame. Literatūriniai
orientyrai gana smarkiai pasikeitę.
Pagal M. Martinaitį
2.
Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos
ženklais.
(4 taškai)
1. Tik retais atvejais sutikdavome Laisvės alėjoje jį 1
dailiai apsirengusį poną, galbūt skubantį į teatrą.
A
Atskiriamas
priedėlis po pažymimojo žodžio.
B
Atskiriami
vienarūšiai derinamieji pažyminiai po pažymimojo žodžio.
C
Atskiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.
2. Nesisielok,2 kiekvienam darbui ar žodžiui
reikia subręsti.
A
Atskiriamas
kreipinys.
B
Atskiriami
sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.
C
Atskiriamos
vienarūšės sakinio dalys.
3. Aleksoto šlaite,3 tik saulei pakirdus,3
gimė daugumas eilėraščių, kuriuos pavadinau Saulėtekio maldom.
A
Išskiriama
tikslinamoji aplinkybė.
B
Išskiriama
išplėstinė padalyvinė aplinkybė.
C
Išskiriamas
įterpinys.
4. Kas traukėsi,4 jau seniai buvo pasitraukęs.
A
Atskiriamos
vienarūšės sakinio dalys.
B
Atskiriami
sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.
C
Atskiriamas
šalutinis sakinys nuo pagrindinio.
3. Įrašykite praleistas raides,
skliausteliuose pateiktus žodžius parašykite kartu arba
atskirai. (22 taškai)
Rytas pamažėl___
dr___sko rūką. Laukai kr___pčioja nuo žvarbaus vėjo, dirvose ir
papievi___se telkšo vanduo, (iš, tolo) ____________ tvaskėdamas,
ribėdamas. Per alksnynus,
vejama rudens potv___nio, garma Eglinė, ties brasta mušdama
drum___tas putas. Žemė, jau b___linama nakties šalnų, dūsauja
tyliai ir gailiai ir, jei (ne, kalvelėse) _____________
žaliuojant___s ž___mkenčių lop___niai, pagalvotum, kad ji (nebe,
gyva) ______________. Teresė su glėbeliu skalbinių gr___žta nuo
upelio velėjusi žlugtą. Ji pakelia galvą, laisv___ja ranka
perbraukia akis, tarsi vydama šal___n įgr___susias ir
sleg___nčias mintis, ir išvysta netolies___ dūluojantį vežimą,
pilną nepaž___stamų vyrų.
Nedr___sdama toliau žengti nė žingsnio, ji dar ilgai stū___so
vidur___ laukų, išg___stingai lydėdama tolstantį vežimą.
Sekmadienį pradeda šalenti. Teresė
sėdi po langu ir žiūri į ore s___kuriuojančias pirm___sias
snaiges. Gruoblėta žemė pilkšvuoja, b___la į purvą suminta kiemo
žolė, sujuda tarsi atg___jusios gluosnio šakos. Teresės
žvil___snis siekia toli, l__g pat horizonte nusit___susių miškų.
Taip, žiemą ji (vis, vien)___________ mėgsta labiausiai. Nuo
mažens pirmojo sniego laukdavo kaip šventės, neišk___sdavo
nesuspaudusi sniego gniū___tės ir nepriplojusi prie Andriaus
pečių. Dabar ji g___nė tas mintis į šalį, sk___sdama savo
apm____stymuose, ir negalėjo atplėšti akių nuo lango.
An___pus medinės pertvaros čiukši
motina. Visą dieną ji dvoklinėja iš kampo į kampą, (vien, tik)
____________ per pačią sumą buvo nurimusi sėdėjo ant lovos ir
meldėsi, sklaidė par___davusius knygos lapus. Dabar ir vėl
tryp___nėja po duobėtą aslą brūkštelėdama šluotražiu apie
v___ryklę, džerkštelėdama perstatomais puodais. Ir vis b___rbena
panosėj, kad ji, senė, švent___dien namie, dievas atleis, bet
(ko, gi) ________ ji, Teresė, būdama sveika, negali į bažnyčią
nueiti?
Apmūsijęs langiukas apkamšytas
sud___lusio lininio rankšluo___čio skiautėm, tačiau pro
išp___vusius kampus, pro sutrūn___jusias lentutes šaltis
taip traukia, kad Teresė rankas paslepia meg___tinio rankovėse.
Prie tvartų suloja šuo. Matyt, (ne, be) __________
reikalo. Teresė išgirsta, kaip d___sliai sudun___sena įš___lusi
žemė. Bet štai barkšteli priemenės durys ir tarpdur___ pasirodo
Andrius. Jis didelis, stambus, atrodo, kad (net, gi) gryčiukė
prit___pia, susigūžia. Teresė pasiūlo įėjus___jam prisėsti.
Andrius dešin___ ranka
numeta ant suolo kepurę, (kaži, kaip) _____________
dir___čiodamas į duris, lyg ketindamas spr___kti, iš kur
atėj___s, bet išp___čia šilto oro tumulą ir sėdasi į savo
sen___ją vietą prie lango. Abu kalba tyliai, tarsi svetimas už
sienos klausyt___si.
Pagal V. Bubnį
4. Pabraukite žodžius bei
konstrukcijas, tinkamas vartoti pateiktuose sakiniuose.
(10 taškų)
1. Sutartį atiduos (,)
____________________.
kai bus pasirašyta
pasirašytinai
su parašu
po parašu
2. Norėdamas gauti daugiau pajamų,
dirbu _______________________.
dviem etatais
dvigubai daugiau
dviejose darbovietėse
dviejuose etatuose
ant dviejų etatų
3. Nuolatinis triukšmas
_____________________.
kenkia klausai
pakenkia klausą
pažeidžia klausą
daro poveikį klausai
daro poveikį į klausą
4. _________________ (,) savo
nuotrauką išplatinau internete.
Kad rasti draugų
Su tikslu rasti draugų
Norėdamas rasti draugų
Kad rasčiau draugų
Norint rasti draugų
Kad radus draugų
5. __________________
vos nesukėlėme gaisro.
Per neatsargumą
Dėl neatsargumo
Neatsargumo išdavoje
Neatsargumo pasėkoje
Būdami neatsargūs
6. _________________
stovyklautojai gali
nesijaudinti.
Kas liečia oro sąlygas, tai
O dėl oro sąlygų
Kai dėl oro sąlygų, tai
Dėl oro sąlygų
|