Taip kultūra, kuri iš prigimties yra linkusi natūraliai tarpininkauti, šiame amžiuje ėmė tiesiog masiškai gimdyti naujus tarpininkus – visokius brokerius, maklerius, menedžerius, kurie „varo biznį“ jos viduje. Aišku, nugvelbdami ir dalį pelno: šviesos, informacijos, gyvybinės energijos. Tai dar viena varža uždaroje srovės grandinėje – tarpininkas tarp žmogaus ir kito tarpininko. Ir ši tarpininkų virtinė ilgėja. Kiekvienas jų pramokęs tik savo operacijų. Tačiau visas ankstesniąsias civilizacijas pražudė siauros specializacijos paplitimas. Pernelyg daug varžų sustabdo srovės tėkmę.

Jei iš tiesų mes esame „saulės vaikai“, tai jau miršte užmiršome tą, kuri mus pagimdė. Tapome pamestinukais, pabėgiukais, paklydžiukais. Kas kad neaiškaus ilgesio valandėlėmis paverkiame įsispraudę į nuošalią kertę, juk kaipmat ir pamirštame tą maudulį: sintetinė rankovė nubraukė ašarą, televizorius palinksmino, radiatorius sušildė. Taip ir gyvenam, seniai jau.

IV    Bet va, anksti nubudęs išeini į kiemą ir nustembi: lauke šaltoka, tačiau nepaprastai gražu. Elegantiško šermukšnio šakelės nubarstytos mažytėm puriom snaigėm, keli raugerškio krūmokšniai pavirtę baltom pūkuotom būtybėm, storais juokingais kaukais. Švarus rytmečio pasaulis, žiemos pasaka, Kalėdų, saulėgrįžos išvakarės, maldų išsipildymo metas.

Netikėtai imi ir sukuždi, paprašai: Tu, Kurs Esi, neleisk, kad Kristaus gimimas pavirstų tik pamaldžiu dar vieno tarpininko garbinimu; neleisk ir mums pavirsti tokiais baigtiniais, tokiais savin sulindusiais užsisklendėliais, kad niekados neišdrįstume pagalvoti, jog ir saulė yra tik tobulas kažkieno tarpininkas. O prieš patį dienos patekėjimą, prieš patį šviesos plūstelėjimą leisk pažvelgti kiekvienam į savo laukimo gelmę ir neprarasti savitvardos, neapsvaigti, išvydus amžiną ir nepagydomą gėrio ligą, jos tykiai verpetuojančią bedugnę, leisk neišeit tokį rytą iš proto... O jei ir išeit iš jo, tai tik taip, kaip tame bičiulio eilėraštyje – „basam, į Jeruzalę“.

2. Kaip supratote pasakymą „šiai totalinei šviesos epidemijai mes esame pasmerkti“? (2 taškai)

3. Kas norėta pasakyti teiginiu, jog „mūsų kūno dalys <....> tarsi iškrito iš Visatos konteksto“? (1 taškas)

4.1. Išvardykite bent tris II-oje teksto dalyje minimus dirbtinės terpės elementus. (1 taškas)

4.2. Kaip apibendrintai autorius vadina šiuos elementus? (1 taškas)

5. Ar galima teigti, kad šiuolaikinis žmogus linkęs pervertinti savo galias? Argumentuokite, remdamiesi tekstu. (1 taškas)

6. Kaip supratote, ką reiškia gyventi „statistinio vieneto gyvenimą“? (2 taškai)

7. Paaiškinkite, kaip supratote teiginį, kad šiuolaikinis žmogus gyvena interpretacijomis. (1 taškas)

8. Kas rodo vidutinybės invaziją į literatūrą? (1 taškas)

9. Kaip autorius vertina reiškinį, kad kultūroje nuolat daugėja tarpininkų? Argumentuokite. (3 taškai)

10. Remdamiesi tekstu nurodykite, kas padeda šiuolaikiniam žmogui atsitokėti. (2 taškai)

11. Paskutinė pastraipa parašyta kaip malda. Nurodykite bent dvi kalbinės raiškos priemones, kurios pagrįstų šį teiginį. (2 taškai)

12. Tekstas suskirstytas į keturias dalis. Paaiškinkite, kas sieja I ir IV dalis turinio ir raiškos požiūriu. (2 taškai)

13. Paaiškinkite teksto pavadinimo prasmę. (2 taškai)

14.1. Nurodykite teksto funkcinį stilių. (1 taškas)

14.2. Argumentuokite. (2 taškai)

15. Nurodykite teksto žanrą. (1 taškas)

16. Kokiomis stilistinėmis priemonėmis teksto autorius siekia įtaigumo? Nurodykite bent 3 ir pateikite po pavyzdį. (3 taškai)

1. Padėkite trūkstamus skyrybos ženklus. (22 taškai)

Jau antras dešimtmetis skaitytojus džiugina konceptualūs Baltų lankų tomai. Šis periodinis leidinys mąstančių žmonių atgaiva ne tik sėkmingai užpildo vakuumą atsivėrusį tarp „mokslinės“ minties ir populiariosios publicistikos bet ir skatina pačius mokslininkus atsigręžti į viešuomenę. Kitaip sakant Baltos lankos puiki tribūna mąstyti suprantama sau ir kitiems kalba. Manau šis atviro dialogo puoselėjimas šalia konceptualumo vertingiausias leidinio bruožas išskiriantis jį iš kitų Lietuvos spaudinių. Juoba kad leidinių skaičius dažnai atvirkščiai proporcingas intelektualinės minties kultūrai. Žinau bent penkis manau kad jų yra daugiau periodinius mokslo leidinius skirtus filosofijai bet prisipažįstu neturiu noro daugumos jų net pavartyti. Ar tai liudija mūsų mokslinės minties perteklių O gal atvirkščiai atspindi mūsų susiskaldymą uždarumą ir „korinę kultūrą“ kai mokslininkų grupės nenori nieko girdėti apie kitas posėdžiaujančias čia pat už sienos? Juk kiekvienos institucijos ar iškilesnės asmenybės garbės reikalas turėti savo leidinį. Anot Šliogerio gal intelektualų Lietuvoje nėra kaip tik todėl kad čia per daug intelekto kurį sunku pasidalyti?

Šios ir kitos posovietinės realijos apmąstomos Baltų lankų dvigubame numeryje pavadintame (Ne)priklausomybės diskursai. Priešingai nei dauguma mokslo leidinių jį su malonumu perskaičiau nuo pradžios iki galo. Mano galva programinis numerio straipsnis yra Arūno Sverdiolo Cinizmas pas mum nors ir įdėtas paskutinis. Kaip juokauta vienoje filosofijos konferencijoje „žvaigždės“ mokslo simpoziumuose visada pasirodo pirmos o viešuose koncertuose paskutinės. Sudarytojai tikriausiai siekė nenusižengti mokslinei tradicijai numeris pradedamas straipsniu Demokratinė bendruomenė ir nepriklausomybė parašytu Algio Mickūno neabejotinai plačiausiai žinomo lietuvių fenomenologo. Nežinau ar tai lėmė sudarytojų pagarba Mickūno autoritetui ar paties Sverdiolo kuklumas. Šie straipsniai kaip tik ir sudaro konceptualią viso numerio ašį ant kurios pamauti gerąja prasme visi kiti pamąstymai. Drauge tai atspindi abu Baltų lankų aspektus tiek jų atvirumą šiuolaikiniams mūsų visuomenės reiškiniams tiek aukštą intelektualinį lygį. Kitaip sakant tai kartu ir simpoziumas ir koncertas.

Pagal T. Kačerauską

1. Įsilijo kaip reikiant,¹ gatve einantys žmonės slėpėsi po skėčiais, gūžėsi nuo čaižančių lietaus lašų.

A         Skiriama išplėstinė padalyvinė aplinkybė.

B         Skiriamas įterpinys.

C         Skiriami sudėtinio sakinio dėmenys.

2. Ką tik pasakyta mintis –² štai atspirties taškas!

A         Skiriami sudėtinio sakinio dėmenys.

B         Praleista sudurtinio tarinio jungtis.

C         Skiriamas priedėlis po pažymimojo žodžio.

3. Nors visaip stengiausi išsisukti,³ nepadėjo jokios gudrybės.

A         Skiriamos vienarūšės sakinio dalys.

B         Skiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

C         Skiriamas šalutinis sakinys.

4. Buvo tenai tokia jauna tetutė,⁴ vaikų vadinama auklyte, balta ir putli lyg cukraus vatos gabaliukas.

A         Skiriamas priedėlis po pažymimojo žodžio.

B         Skiriama tikslinamoji aplinkybė.

C         Skiriamas išplėstinis dalyvinis pažyminys po pažymimojo žodžio.

Norėt__si, kad mano meilė kvepėtų žemuogėm, kurias an__met s_lančia širdimi var_čiau ant smilgos ežero pakrantėj, o paskui ilga vyšnių alėja r_pestingai nešiau namo. Žinojau, kad mama (ne, grabiai) _____________ nus__ms tik vieną ar dv__ uogel_s   ir   pasisten__s   kuo   labiau   susiraukti:   „__algyk,   vaikuliuk,   pati,   man  jos rū__štokos...“ L_pomis 1_tėsiu uogomis apkibusią smilgą, o motina ži__rės taip, kad palaima nusl__s (ne, tik) ________ mano gom__riu, bet ir kr__tine, nusir_s iki pėdų ir (nė, ne, kr__ptelėjusi) _________________  pajusiu, kaip linkstančios kojos sugr__žins man__ atvir_jam jos glėbiui.

Norėt__si,  kad  motinos  niekada  neapimtų  li__desys  ir  nė  minutės nepal__utų   kre_ždėjimas  ant  aũkšto tarp  senų   sul__žinėjusių  rakandų,  (nebe, reikalingų)__________________   p_kinių patalų, kad girdėt__si, kaip ji garsiai čiaudi, sten__damasi išg__sdinti visus (ne, tik)____________  paši__rėse, bet ir mano pas__monėje kažkada t_nojusius dvasiukus. Jos buvimas ten – visagalis, saug_s tu_čią apytams__ trobą ir mano r_mojimą prie lango, tvirtai įsišakn_jusią obelį palangėj ir akmenimis  gr__stą  kelelį, nusit_susį į  sodybą,  kuriuo  turi  pargr_žti (kas, dieną)____________ išl__dimi, – mačiau, kaip rytą juos sugėrė, ryte prar_jo motinos vyzdžiai. Jos akyse visada nebyliai atsispindi tik pagr__žinti mūsų veidai.

Norėt__si, kad vali_kiškoje pavasario  saulėje išdži__vę žemės grum_teliai išb_rėtų pro motinos pirštus į siaurą vagelę, kai ji tais__s vietą smulkioms petražolių, morkų, saulėgr__žų sėkloms, kai kamš_s jas kuo patogiau, kad po kelet__ savaičių (nė, vienam) ______________ daigeliui nepritr_ktų jėgų prasiskver__ti į šviesą. Žemės d_lkės b_auriai  k_rbintų nosį, leist_si nematomu 1_nojimu į plaukus, grikšėtų tarp dantų, kai atsik__sčiau sudži__vusio sausainio, kurį motina, krapšt_nėdama kišenes (vis, dėl, to)_______________  aptiktų – jis man už neišs_kusią kantrybę ir (be, galo)___________ didelį trošk_lį padėti. Tai kas, kad sunkus penk__dantis grėblys var_nėja mane kaip ž_siaganį po lauką. Motina retkarčiais gr__žteli atgal, atsitiesia ir laukia man_s, paknopstom  p_škuojančios per toli besit_siančią dirvą. Atsileidus s__nariams vėl palinksta su sėklų žiu_sneliu saujoje ir daro steb_klus: net ir kreiviaus__i mano nubrė_tose vagose taip jas pasėja, kad išl__stų tiesut tiesutėlės daigų r__kiuotės.

Pagal B. Jonuškaitę