I. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

Nemunas. Koks, Jūsų galva, yra literatūros tikslas? Kokią misiją šiais – telekomunikacijų ir kompiuterių – laikais turėtų atlikti literatūra? Ar toji misija, laikui bėgant, kinta?

Marcelijus Martinaitis. <...> Kas tie literatūros tikslai, rašydamas eilėraščius tikrai užmiršau ir net apie tai pats negalvoju. Arba jų yra be galo daug, arba – nė vieno. Tai priklauso nuo to, kaip į literatūrą žiūrėsi, kaip skaitysi, ko joje ieškosi, pagaliau – kiek tau metų, kokia dabar valdžia ir pan. <...>

Ankstyvoj jaunystėj savo eilėraščiais norėjau patikti panelėms. Bet nė viena nekibo, savo apmaudui mačiau, kad joms įdomesni parpiantys motociklais, šaunūs šokėjai, sportiški vyrukai. Vėliau maniau, įsiskaitęs Maironį, kad eilėraščiais galima įkvėpti meilę tėvynei, gamtai, tėvams, kad jie tinka pabarti, mokyti.

Bet iš tų eilėraščių taip pat nieko neišėjo, visa tai mečiau ir ėmiau rašyti, kas vienu ar kitu metu „užeina“. Štai tada patyriau nuostabiausią dalyką – kūrybos laisvę, o ypač tuo metu, kada ji atrodė neįmanoma. Kartoju jau kažkur pasakytus savo žodžius, kad kūryba išlaisvina. Tai daugiausia, ką gali padaryti rašydamas eilėraščius bet kur, bet kada ir bet kokiais laikais. Manau, kad dėl to neseniai taip buvo skaitoma lietuvių poezija: skaitantieji keršijo režimui iš tekstų įgyta laisve. <...>

Visų pirma kūrybos reikia sau pačiam. Jeigu to nėra, tai jos ir kitiems nereikia, vadinasi, joje nėra nieko tikro, amžino.

Tiesiog nedora galvoti, kad štai darau dalykus, kurių man pačiam nereikia, bet turi būti reikšminga kitiems: skaitytojams ar net tautai.

Literatūra yra literatūra, ypač normaliais laikais. Domėjimosi ja tikslai, kaip jau sakiau, priklauso nuo mūsų pačių, nuo to, ko mums tuo metu stinga. Kiek visokių tikslų priskiriama Dantei, Šekspyrui, Donelaičiui, apie kuriuos jie galėjo neturėti jokio supratimo.

Štai vadovėliuose sakoma, kad K. Donelaitis savo poemoje „Metai“ norėjo pavaizduoti būrų gyvenimą. Iš kur mes galime žinoti, ko jis ten, tame Tolminkiemyje, siekė savo hegzametrais. Sakysime, galiu tvirtinti, jog poetas norėjo atskleisti Dievo sukurto pasaulio didybę, jo valios reiškimąsi per gamtą ir žmonių darbus. Bet kuo čia būtų dėtas K. Donelaitis? Tai tik mano perskaitymo būdas. Tekstai gali būti amžini, tačiau pati nepastoviausia yra literatūros tikslo samprata tiek kuriant, tiek ir skaitant.

Galima įsikalbėti, jog kompiuteriai ir telekomunikacijos priemonės jau yra smarkiai paveikę tą, rodos, amžiną ir nekintančią meno misiją, jog kažkas nežmoniška ir grėsminga kyla ne iš literatūros, o iš aparatūros. To kūrybos siekio, apie kurį čia kalbėjau, jokios techninės komunikacijos negali nei nukonkuruoti, nei pakeisti kuo kitu, nes jos tik pritaiko ir paskleidžia tam tikrus žmogaus kūrybos signalus, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su kalba, kalbine sąmone, tekstais, vadinasi, ir su literatūra.

Kai gerai įsižiūri, tai netrunki įsitikinti, kad tos visos vadinamosios komunikacijos priemonės čiulpia syvus iš smegenų, taip pat ir iš literatūros, meno, kad pirminiai signalai ateina ne iš laidų, puslaidininkių, transformatorių, objektyvų, jungiklių, o iš ten – iš nervų, iš pojūčių, iš tekstų. Tik tos visos priemonės keičia meno skleidimo bei socializavimo pobūdį. Kaip reikėjo, taip ir ateityje reikės gerai ir patikimai veikiančių galvų.

Žinoma, tos elektroninės komunikacijos staigiai sukėlė sąmyšį menuose. Todėl vyksta tam tikras funkcijų pasiskirstymas ar perskirstymas tarp įvairių meno sričių, panašiai kaip kadaise pasirodžius popieriui ir spausdinimo mašinoms, išprovokuoja naujus stilius bei žanrus, bet kūrybinių potencijų neužgesina, o kartais jas tik sužadina.

N. Gal galėtumėte nupiešti skaitytojo idealą? Tarkim, žmogų, kuris skaito būtent Jus?

M. M. <...> Rašydamas apie jokį skaitytoją negalvoju. Taip reiškiasi kūrybinis egoizmas.

O eilėraštis per žmones nuraibuliuoja, kaip į vandenį įmetus akmenuką – nežinai, kur ir į kokį gylį nugrims, koks ten tas dugnas. Kiti gali ir nežinoti, kas ir kodėl tą akmenuką įmetė ir sukėlė vandens ratilus. Tokie eilėraščių sukelti ratilai kartais nueina per kitus menus.

Netiesioginė poezijos veikmė neretai būna stipresnė, nei įprasta manyti, galvojant vien apie skaitytojus. Apskritai ji paveikia tai, kas vadinama kultūra, kuriai priklauso net retai į rankas paimantys knygą. Ji – kultūra – geriausiai ir tiksliausiai poeziją „perskaito“, ją atrenka, rūšiuoja. <...>

Kad poezija įgytų prasmę, kartais reikia bent vieno, kuris mato ir supranta, į kokį gylį tas mestas akmenukas grimzta. Kartais iš pradžių poezijai užtenka tik dviejų ją skaitančiųjų, kad ji išliktų ir suvaidintų savo vaidmenį.

Klausimai

1. Atsakydamas į pirmuosius „Nemuno“ klausimus, poetas M. Martinaitis kalba dviem temomis. Suformuluokite jas. (2 taškai)

2. Kokie trys veiksniai, M. Martinaičio nuomone, lemia, kad literatūros tikslo samprata kinta? (3 taškai) 

3. Kokius savo kūrybos tikslus poetas M. Martinaitis laiko netikrais? (3 taškai) 

4. Koks išgyvenimas kūrėjui yra svarbiausias? (1 taškas)

II. KALBOS UŽDUOTYS

Pagal P. Repšį

2. Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. (4taškai)

1. Liepa čia tarsi visa gamta: kol ji gyva, gyvas ir žmogus, o užsimojimas kirviu –¹ tai apskritai blogio, pykčio, neapykantos simbolinis aktas.

A     Skiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

B     Skiriamas priedėlis po pažymimojo žodžio.

C     Praleista sudurtinio tarinio jungtis.

2. Valentina,²  kaip ir Veronika,² gražiai ir prasmingai siejama su rugiais.

A     Išskiriamas įterpinys.

B     Išskiriamas šalutinis sakinys.

C     Išskiriamas priedėlis po pažymimojo žodžio.

4. Vakare,⁴ tik puotai prasidėjus,⁴ Dubrys visa gerkle pareikalavo, kad Perkūnas nusileistų iš aukštybių.

A     Išskiriama išplėstinė pusdalyvinė aplinkybė.

B     Išskiriamas šalutinis sakinys.

C     Išskiriama tikslinamoji aplinkybė.

3. Įrašykite praleistas raides, skliausteliuose pateiktus žodžius parašykite kartu arba atskirai. (20taškų)

Albinui labai svarbu visa, kas darosi pasaul__. Vakarais, prigl__dęs prie seno iškl__rusio (radijo, imtuvo) _________________, kurį rado apleistoje klebonijos paši__rėje, gaudo žin__s, įgudus__ ranka var__nėdamas rodyklėlę – juodą tolimų miestų klajūną, kuris atbrenda iki jų slenk__čio per p__snis, kaip atp__škuoja ir susik__prinęs laiškanešys Strazdelis, (kas, dien) ______________ čia atnešantis spaustuvės dažais kvep__nčių laikra__čių.

Minut__ rodyklėlė, virpčiodama nuo tr__kšmo, sta__teli ir pasiklausiusi spr__nka šalin, smi__dama į žib__riuojančius miestus, į t__los d__burius; išnirusi (vis, dar) _____________ braunasi per metalinį džeržg__sį, sp__gavimą, r__stų amsėjimą ir balsus, kurie stengiasi jam (kažin, ką) ______________ įpiršti.

<...> Už lango s__učia, kvatojas p__ga: dr__bia į stiklą gniū__tę sniego ir nuviln__ja į pamišk__s. Tėvas nelink__s klausytis p__gos – (kur, kas) ____________ labiau jam rūpi Mato evangelija: piligrimų kelias, nusidėj__lių atgailos, nuod__ming__jų sielų kančia ir lauk__mas išgan__mas. Tačiau maž__j__ Albiną Dievo galybė jau (nebe, taip) ____________  g__sdina, jam nėra taip svarbu varyti iš sav__s velnią, kuris t__nąs kažkur gil__i,  es__s (be, galo) ____________ klastingas ir gal__s pačiu angelu pasiversti. Aprūkusios lempos šviesoje vaikas l__g pakerėtas seka akimis motiną – (ar, gi) ______________ (ne, keista)_____________ matyti ją vaikštinėjančią be darbo? Ji s__dasi prie lango ir ima ni__niuoti. Kažkoks gūdus tas ni__niavimas, gr__žinantis motinos godas toli toli, kur noksta r__giai, kur t__siasi upė, vietomis šaltin__ta, kad net kojas gelia, o vietomis pakišanti ir šiltesn__  br__stą. Ank__čiau, kai buvo mažesnis – kaip gaila, kad tai nebegrį__! – motina pasakodavo apie raganas ir ger__sias laumes, braidžioj__nčias po pievas ir taip išb__linančias drobes, kad nedr__su ir paliesti. Ir kaipgi nes__lgėsi tų laumių, tų drobių takų...

5. Pabraukite žodžius bei konstrukcijas, tinkamas vartoti pateiktuose sakiniuose. (10taškų)