LIETUVIŲ (GIMTOJI) KALBA
Testas
2003 m. mokyklinio
brandos egzamino užduotis
(pakartotinė sesija)
I.
TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS
Perskaitykite šį tekstą ir
atsakykite į klausimus.
Albertas Zalatorius
SU NOVELE DVIESE
1 Tą patį literatūros kūrinį ne visi vienodai supranta.
Kasdieniniame gyvenime šią tiesą ne kartą esame pajutę, bet,
rašydami apie literatūrą, kažkodėl nenorime ja vadovautis.
Priešingai, tada stengiamės pamatyti kūrinyje tai, ką visi
turėtų daugmaž vienodai suvokti. Nesakau, kad to daugmaž
kūriniuose nėra ir kad jo nereikia ieškoti, noriu tik
pabrėžti, kad, pernelyg jį fetišizuodami1, galime
kartais pasistatyti barjerą, trukdantį išreikšti individualų
santykį su tekstu. Lyg koks nereikalingas daiktas tada iškris iš
mūsų straipsnių daugelis originalių pastebėjimų, asociacijų,
vaizdinių, emocijų, gimusių skaitant tekstą. Dvasinės
energijos dalis tartum žaibas nueis į žemę. Ar ne dėl to
kritikoje tiek daug standartinių frazių ir pilkumos? (Tiesa,
nuo pilkumos kartais apsaugo šmaikštūs paradoksai ir
beletristinis stilius).
2 Vien iš pagarbos tai dvasinei energijai turėtume vengti
kūrinio prasmės unifikavimo2. Pagaliau ir moksliniu požiūriu
unifikavimas kelia abejonių. Dažniausiai jo siekiame,
remdamiesi žiniomis apie rašytojo sumanymus ir asmenybę.
<...>
3 Bet literatūros istorija žino daug atsitikimų, kai
autoriaus sumanymas ir požiūris į savo kūrybą toli gražu
nesutapdavo su objektyviais meniniais rezultatais. Antra
vertus, tik apie retą kūrinį randame autoriaus paliudijimų,
o su biografija ir asmenybe irgi ne kiekvieną novelę ar
eilėraštį susiesi. Ką, sakysime, daryti, kai apie autorių
jokių žinių nėra? Ką darytų užsispyrę genetinio ir
psichologinio metodo šalininkai, jeigu rašytojai imtų
pasirašinėti kiekvieną kūrinį vis kitu slapyvardžiu? Tiesa,
neretai cituojame Ž. L. Biufono mintį, kad stilius tai
žmogus. Deja, ši tezė (pats Ž. L. Biufonas buvo filosofas
ir gamtininkas) tinka tik labai vientisiems, pastoviems
menininkams. Šakotų ir evoliucionuojančių talentų ji
neliečia. Jeigu nežinotume, kad Bobulės vargus,
Milžinkapį ir Dangaus ir žemės sūnus parašė Vincas
Krėvė, vargu ar pavyktų nustatyti, kad šie visi kūriniai yra
vieno autoriaus.
4 Kitas populiarus būdas unifikuotos semantikos3 iliuzijai
sukelti yra literatūros vertinimas bendrųjų visuomeninių ir
meninių tendencijų požiūriu. <...> Šis principas įgalina
išryškinti tipinius kūrinio bruožus, bet neleidžia
atskleisti jo nepakartojamo turinio. Kodėl? Todėl, kad iš jo
tada parenkamos tik reikalingiausios vietos, prasmė
susiaurinama, ir jis pavirsta išankstinių tiesų
iliustracija, o ne dvasine atspara naujoms tiesoms ieškoti,
kas sudaro jo tikrąją paskirtį.
5 Tačiau bene dažniausiai tikimasi pasiekti didžiausio
objektyvumo, gretinant kūrinį su tikrove. Gyvenimo tiesos
mastelis visiems labai prieinamas ir todėl parankus, tik jį
ne visur galima pritaikyti. Kaip, sakysim, juo pamatuoti
legendą, groteską ar moderniąją lyriką? Tokiais atvejais šiek
tiek gelbsti meninės transformacijos1, atskiro kūrybos
pasaulio ir kitokios teorijos, bet jos tėra mokslinis
skydas, nes praktiškai vis tiek tenka pasikliauti savo
patirtimi, išgyvenimais, fantazija, intuicija, vizijomis,
sugebėjimu įsijausti, šifruoti, plėtoti. Netgi nagrinėdami
epinę prozą, kuriai tikrovės mastelis piršte peršasi,
patenkame kartais į keblią padėtį. Pateiksiu porą pavyzdžių.
6 Apie XIX a. mūsų kaimo buitį, žmonių santykius ir
psichologiją daugiausia sprendžiame iš grožinės kūrybos
Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Bitės, Vaižganto, Jono Biliūno,
Vinco Krėvės novelių ir apysakų. Gyvesnių, autentiškesnių
liudijimų, galima sakyti, neturime. Taigi iš rašytojų
kūrybos susidarome atitinkamą vaizdą, o paskui juo vėl
matuojame tą pačią kūrybą. Arba kitas pavyzdys. Aiškindami
kai kurių pokario apsakymų per menko įtaigumo priežastis,
suverčiame kaltę gyvenimo lakavimui, suprastinimui, bekonfliktiškumo
teorijai, žodžiu, vienokiam ar kitokiam prasilenkimui su
tiesa. Laimė, kad mes žinome tą tikrovę buvus ir
sudėtingesnę, ir konfliktiškesnę. Bet įsivaizduokime savo
vietoje kitatautį, tos tikrovės nepažįstantį ir neturintį
jokių galimybių sugretinti kūrinio pasaulio su realiuoju.
Pakils jo akyse tų apsakymų vertė? Turbūt ne. Kodėl? Todėl,
kad juose trūksta ne tiek gyvenimo tiesos, kiek žmogiškosios
tiesos, didelių dvasinių vertybių, idėjų ir jausmų magijos,
kuri veikia žmogų nepriklausomai nuo to, kiek jis pažįsta
vaizduojamą laikotarpį, autoriaus biografiją ir kūrinio parašymo
aplinkybes. <...> Apskritai interpretacinio metodo uždavinys
ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į
klausimą, ką ji žmogui reiškia.
7 Interpretuodami kūrinį, galime prieiti prie išvadų, kurių
autorius nesitikėjo, akcentuoti vietas, kurių jis nelaiko
svarbiomis. Bet ar tai turėtų kritiką sugluminti, o autorių
įžeisti? Menininkas daug ką kuria intuityviai; atskiri
momentai, kritikui pasirodę itin reikšmingi, menininkui gal
susiklostė savaime, ir jis jų nebrangina. Todėl nereikia
stebėtis, jei kritiko pateikta kūrinio interpretacija
prasilenkia su autoriaus pageidaujamu supratimu. Kūrinys
objektyvi vertybė. Patekęs į vartojimo sferą, jis nuo
autoriaus nepriklauso ir gali įgyti kiek kitokią prasmę, negu
tas buvo numatęs. Be to, kiekvienas literatūros
interpretatorius yra asmenybė. Kad ir kiek jis stengtųsi
vadovautis visuotinais vertinimo kriterijais, vis tiek turės
savo charakterį, interesus, fantaziją, pasaulėjautą,
simpatijas ir t. t., todėl kūrinyje ką kita matys. Neįmanoma
ne tik sukurti universalios vertinimo sistemos, bet ir
išmokti šio meno visam laikui. Reikia nuolat plėsti
nagrinėjimo aspektus, nuolat iš vidaus atsinaujinti,
išsaugoti pasitikėjimą savimi. Taip pat svarbu neprarasti
estetinio suvokimo dovanos, meninio skonio, nes galima
pradėti rimtai analizuoti ir menkavertį dalyką. Juk būna taip, kad bedvasis eilėraštis ar apsakymas, išmoningai
sukonstruotas, įvilioja kritiką į techninių gudrybių
labirintus, ir jo analizė pakimba ore, nes kūrinyje nėra
intelektualinio ir emocinio užtaiso, kurio pirmiausia ieško
skaitytojas.
8 Interpretuodami dabartinę novelę, pirmiausia turime
atsižvelgti į žanro pakitimus. Neberandame joje klasikinei
prozai būdingos racionalios konstrukcijos. Struktūriniai
elementai mažiau autonomiški, erdvė ir laikas du
svarbiausi poliai, remiantys visas epines konstrukcijas,
be galo transformuoti. Itin svarbią funkciją atlieka
pasakotojo asmenybė. Pasakotojo intonacija, santykis su
adresatu būna prasmingesnis ir vaizdingesnis negu
vaizduojami įvykiai ar charakteriai. Eksponuojamas ne tiek
objektyvaus pasaulio vaizdas, kiek to pasaulio jutimas, ne
tiek jo materialumas, kiek prasmingumas. Intensyvų5, baigtą
novelės veiksmą pakeitė ekstensyvus6 ir nebaigtas.
Intensyvumas dabar reiškiasi kalbėjimo rišlumu ir minties
įtampos didėjimu. Kalbėdami apie ankstesnę novelę, galime
nesunkiai apibūdinti jos pagrindinę idėją, parodyti, kaip ta
idėja įkūnijama vaizdais. Dabar kūrinio idėja, ypač jeigu ją
bandome suformuluoti kaip loginę išvadą, neretai atrodo
pernelyg paprasta. Užtat kiekvienas epizodas ar sakinys
slepia naujų minčių ar asociacijų, ir tą potenciją tenka
regeneruoti7 pačiam iš aliuzijų8, simbolių, palyginimų. Ne
apie mintį organizuojami vaizdai, o apie vaizdą
organizuojamos mintys ir nuotaikos. Siužetas tėra trapus
indas, savo plonytėmis sienelėmis prilaikąs turinį, kad šis
visai neištižtų, neišsilietų ir skaitytojas galėtų
lengviau kūrinį atsiminti. <..>
_______________________
1fetišizuoti ką nors nekritiškai vertinti,
dievinti, garbinti
2unifikuoti vienodinti, daryti, kad būtų vienos
normos, vienos formos
3semantika (kalbot.) žodžių junginių,
žodžių ir žodžių formų reikšmės
4transformacija
pavertimas, keitimas, per(si)tvarkymas
5intensyvus įtemptas
6ekstensyvus platus, kiekybiškai išplėstas;
neįtemptas
7regeneruoti
atkurti
8aliuzija
užuomina
Klausimai
1. Nurodykite teksto temą. (1 taškas)
2. Su kokiu požiūriu į literatūros kūrinio
skaitymą autorius diskutuoja pirmojoje pastraipoje?
(1 taškas)
3. Kas, autoriaus manymu, gresia kritikai, kuri pernelyg
atkakliai stengiasi įžvelgti tai, ką visi turėtų daugmaž
vienodai suprasti?
(1 taškas)
4. Kaip supratote pasakymą dvasines energijos
dalis tartum žaibas nueis į žemę?
(2 taškai)
5. Įvardykite tris būdus, kuriais, anot autoriaus, siekiama
atskleisti unifikuotą kūrinio prasmę.
(3 taškai)
6. Kokius argumentus pateikia autorius norėdamas įrodyti,
kad žinios apie rašytojo sumanymus bei asmenybę neužtikrina
patikimo kūrinio perskaitymo?
(3 taškai)
7.
Ar teksto autorius paneigia ar patvirtina Ž. L. Biufono
mintį stilius tai žmogus? Pagrįskite savo atsakymą
remdamiesi tekstu.
(2 taškai)
8.
Remdamiesi literatūros žiniomis išsamiau paaiškinkite, kodėl
V. Krėvės kūrinius Bobulės vargai, Milžinkapis sunku
priskirti vienam kūrėjui.
(2 taškai)
9.1. Kodėl didžiausio objektyvumo tikimasi
pasiekti, gretinant kūrinį su tikrove? (Žr. 5 pastraipą)
(1 taškas)
9.2. Nurodykite du argumentus, kuriuos pateikia autorius
įrodinėdamas, kad kūrinio gretinimas su tikrove nepadeda
išspręsti objektyvios kūrinio prasmės problemos?
(2 taškai)
10. Kas, teksto autoriaus manymu, yra tikroji literatūros
kūrinio vertė? (Žr. 6 pastraipą)
(1 taškas)
11.1. Kas gali nustebinti kūrėjus, kai imami interpretuoti
jų kūriniai? (1 taškas)
11.2. Kokias šio reiškinio priežastis nurodo autorius? (1
taškas)
12. Kas, autoriaus manymu, būdinga geram kritikui? (Žr.
7 pastraipą) (2 taškai)
13. Kokį kūrinį autorius laiko bedvasiu? (Žr. 7 pastraipą)
(2 taškai)
14. Kokius dabartinės novelės bruožus nurodo autorius?
(3 taškai)
15. Kodėl šio teksto negalima laikyti mokslinio
stiliaus pavyzdžiu? Pateikite bent 2 argumentus, pagrįsdami
šį teiginį.
(2 taškai)
1. Padėkite trūkstamus skyrybos
ženklus. (12 taškų)
Vilko akys jo vaizduotėje sapnuose buvo standartinės tradicinės
kaip jis mėgdavo sakyti. Du o dažnai ir daugiau kartų per metus
sapnuodavo panašų beveik tą patį sapną kuris skirdavosi tiktai
veikiančiais asmenimis kartais tai būdavo pažįstami žmonės
kartais visai nematyti tačiau visuomet sapno pabaigoj jis
turėdavo šokti į gūdžią vandens gelmę murziną ir sūkuriuojančią
įkrisdavo grumdavosi su bangomis o krantas taip aukštai kad ten
vaikščiojantys žmonės iš apačios atrodydavo lyg maži vabaliukai.
Iš pradžių kai nušokdavo tikėdavosi lengvai išsikapstysiąs kurį
laiką nenorėdavo į krantą lipti nardydavo duodavosi po vandenį
daužydavosi bangose o kai negalėdavo ilgiau būti kai ateidavo
laikas pasiilgti kranto jį apleisdavo jėgos taip apleisdavo kad
vanduo lengvai imdavo traukti į save tada rėkdavo tačiau žmones
viršuje jo arba negirdėdavo arba girdėdami ramiausiai
vaikščiodavo toliau nekreipdami dėmesio jis būdavo ne jų
pasaulyje. Ir tada kai siaubo apimtas sušukdavo iš paskutinių
jėgų nuo cementinio kranto į drumzlino vandens siautulį
nušokdavo ilgas vilkas matydavo kaip ore nutįsdavo pasipūtusi jo
uodega. Pūkštelėjęs į vandenį vilkas sukdavosi apie jį skęstantį
ratais kai imdavo apleisti paskutinės jėgos vilkas išžiodavo lyg
tvoros virbų prismaigstytus nasrus sukąsdavo jį per liemenį dar
apsukdavo kelis ratus sūkuriuos paskui išsitiesdavo duodavo
šuolį ir lyg kokia raketa išskrisdavo į krantą. Išnešęs
pamesdavo apuostydavo prikišęs snukį jam prie veido patikrindavo
ar gyvas ir pasileisdavo šuoliais per dobilieną
į
eglyną. Prie miško atsigręždavo ir tada jau ateidavo
glūdi lipnios drėgmės prisisunkusi naktis baugiai sužėruodavo jo
akys. Miške pačiame jo pakrašty jis vėl atsigręždavo ir du
rausvos šviesos spinduliai lūžinėdavo ant eglių kamienų.
Sapnuodamas dažnai žinodavo kad sapnuoja žinodavo, kaip
bus toliau ir vis tiek
baimė neapleisdavo jo žinojimas nepadėdavo.
Pagal J. Aputį
2.
Paaiškinkite, kas
skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais.
Lentelėje ATSAKYMAI rašykite vienintelį teisingą variantą
žyminčią raidę A, B ar C.
(4 taškai)
Palinkstu prie dienoraščio, ir džiugus jaudulys užlieja
širdį:1 juk rašysiu apie senąjį kaimą.
1.
A Atskiriama tiesioginė kalba.
B Atskiriamos vienarūšės sakinio dalys po apibendrinamojo
žodžio.
C Atskiriami sudėtinio sakinio dėmenys.
Stovykloje saldainis ar sausainis
2 daug jų neturėjom 2 būdavo
praryjamas pakeliui į burną.
2.
A Išskiriamas įterpinys.
B Išskiriamas priedėlis po pažymimojo žodžio.
C Išskiriama
tikslinamoji aplinkybė.
Dabar Milašius taip ryškiai mato savo kelią nuo namų iki
mokyklos,3 o paskui naktimis nuo mokyklos iki namų.
3.
A Atskiriamos vienarūšės sakinio dalys.
B Atskiriami sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys.
C Atskiriamas šalutinis sakinys.
Jau viską buvau aptaręs su
vyrais,4 sėdinčiais lėktuvo kabinoje ir pasiruošusiais
skrydžiui.
4.
A Atskiriama išplėstinė dalyvinė aplinkybė.
B Atskiriamas išplėstinis dalyvinis pažyminys po pažymimojo
žodžio.
C Atskiriama tikslinamoji aplinkybė.
ATSAKYMAI
3. Įrašykite praleistas raides,
skliausteliuose pateiktus žodžius parašykite kartu arba
atskirai. (18 taškų)
(Ne, sykį) ir (ne, viena)
proga esu šlovin__s knygą.
Ir ne aš vienas. (Ne, sutikau) žmogaus, kuris būt__ skund__sis, kad jo
gyvenime b__vę (per, daug) knygų, negirdėjau, kad knyga būt__
sužlu__džiusi kam k__rybinį polėkį.
Tiesa, yra žmonių, kuriuos pavadiname
knygin__is, knygos žmon__mis, tačiau ir šiuo atveju (tur, būt)
tiktai
pabrėždami nepakankamą tokių žmonių kompetentingumą g__venimo
klausimais.
Pasinėrus į kokios problemos studijas, (iš, tiesų)
kartais nes__moningai
pasitrauk__ma, išeinama iš konkrečių laiko ir erdvės
k__rdinačių. U__sidaroma
mokslinėje ar meninėje erdvėje. Ka__dienybės pašauktas, toks
žmogus tikrai gali
pasirodyti naivus ir juokingas (ne, veltui) daugyb__je ane__dotų
pasakojama apie ž__mių mokslo ir kultūros vyrų i__siblašk__mą,
užmaršumą, vaikišką
nesusigaud__mą buities dži__nglėse. Bet ar tai galėt__ būti
priekaištas knygai?
Man__ knyga visada veikia prov__kuojamai, skatinamai, ne į
pusiausv__rą kreipia,
o veik__u stumia iš jos. Žadina, kelia, drum__čia, rodo, v__lioja,
gundo... Po ilg__snės t__los, po u__sit__susios pauzės gera knyga man padeda vėl __pūsti
ugn__lę, išj__dina
mintį vai__duotę, sudrebina širdį. Tar__tum padaro
man__ iml__snį, jautr__snį,
kritišk__snį visam tam, ką vadiname g__venimu. Kelia klausimus.
Primena, ką jau turi
sav__je ir kaip turi. Atver__ sielą s__moningam b__vimui. Plač__j__ prasm__ tai ir yra
k__ryba.
(Tai, gi) skaitymas yra k__ryba ir g__venime jo
niekada nebus
(per, daug). Tuo lab__u rašytojo g__venime. Kuo
jis ger__snis
skaitytojas, tuo ger__snis jis rašytojas. Skamba paradoksaliai,
tačiau taip yra. Nežinau tokios profesijos, kur būt__ pageidaujamas kuo maž__snis
apsiskait__mas.
Pagal Just. Marcinkevičių
4. Įrašykite
trūkstamus žodžius ar žodžių dalis.
(4 taškai)
1. Šeštadienio rungtynes komanda žais kitok___ sudėt___.
2. Mokslas daro žmogų galing___,
o tinginystė laiming___.
3. Mano senelis linksmas ir fiz___ stiprus žmogus.
4. Dėl išsamesnės informacijos kreipkitės ___ bud___, kurį
rasite pirmame aukšte.
5. Orai atšalo, ir visi laukėme, kad
___jungtų šildymą.
5. Pabraukite visus žodžius bei konstrukcijas, tinkamus vartoti
pateiktuose sakiniuose. Taisyklingų variantų gali būti ne
vienas. (15 taškų)
1. Valstybės politika turi būti formuojama taip,
______________________________________
/ kad patenkinti žmonių poreikius / kad patenkinus žmonių
poreikius / kad būtų patenkinti žmonių poreikiai / kad
patenkintume žmonių poreikius /
2. _____________________________________(,) laukite mūsų laidos, kaip visada,
pirmadienį.
/ Žodžiu / Taigi / Taip kad / Vadinasi / Reiškia / Beje /
3. Ši žiema nebuvo šalta,
_______________________________________ su ankstesnėmis.
/ jeigu palyginti / jeigu palyginsime / jeigu palyginus / jeigu
palygintume / palyginti /
4. Rimantas
gerai ___________________________________.
/ išmano teisę / žino teisę / nutuokia apie teisę / nusimano teisėje
/ nusimano apie teisę /
5. Kadangi jau seniai nesimatėme,
________________________________________ užsuk pas mus.
/ radęs progą / prie progos / pasitaikius progai / nutaikęs
progą / pirma proga /
6. Nurodykite, kurie sakiniai
taisyklingi, kurie netaisyklingi. Taisyklingus sakinius
pažymėkite ženklu + lentelės skiltyje TAIP, netaisyklingus
skiltyje NE. (5 taškai)
Ar taisyklingi šie sakiniai? |
TAIP |
NE |
1. Sakralinis menas turi milžinišką įtaką į Lietuvos kultūrą.
|
|
|
2. Biologijos pamokos ugdo mokiniuose pažinimą, meilę gyvajai
gamtai.
|
|
|
3. Apsimetėme pavargę, ir visi manė, kad dirbome kiaurą dieną.
|
|
|
4. Kad ir kaip būtų keista, iki šiol neturiu mobiliojo telefono.
|
|
|
5. Gal primintumėte, kokias pašalpas jūs skiriate.
|
|
|
6. Pradinėse klasėse rašybos mokėmės žaidžiant.
|
|
|
7. Tėtis iš kelionės namo atvažiavo labai vėlai.
|
|
|
8. Būtina tiksliai paskaičiuoti ligoniui skiriamų vaistų dozę. |
|
|
9. Darbo biržos sudarytuose sąrašuose stoviu antrus metus ir jau
nebesitikiu gauti darbą.
|
|
|
10. Tas rėkavimas ant vaikų tiesiog išūžė ausis.
|
|
|
|