Perskaitykite šį tekstą ir atsakykite į klausimus.

Vislava Šimborska

Iš poetės kalbos, pasakytos įteikiant Nobelio premiją

1      Užsiminiau apie įkvėpimą. Į klausimą, kas tai yra, jei apskritai yra, šiuolaikiniai poetai atsako išsisukinėdami. Ne todėl, kad niekada nebūtų patyrę to vidinio impulso malonės. Priežastis kita. Nelengva paaiškinti, ko pats nesupranti.

2      Apie tai paklausta, aš taip pat iš tolo apeinu dalyko esmę. Atsakau štai taip: įkvėpimas nėra išskirtinė poetų ar apskritai menininkų privilegija. Yra, buvo, visada bus žmonių, kuriuos aplanko įkvėpimas. Tai visi tie, kurie sąmoningai pasirinko savo darbą ir dirba jį su malonumu bei polėkiu. Yra tokių gydytojų, yra tokių pedagogų, yra tokių sodininkų ir dar šimto profesijų žmonių. Jų darbas gali būti nesibaigiantis nuotykis, jeigu tik sugebės įžvelgti jame vis naujų iššūkių. Jų smalsumo nesugniuždo sunkumai ir pralaimėjimai. Kiekviena išspręsta problema jiems sukelia naujų klausimų spiečių. Įkvėpimas, kad ir kas tai būtų, kyla iš amžino „nežinau“.

3       Tokių žmonių nėra itin daug. Daugelis šios žemės gyventojų dirba, kad išgyventų, dirba, nes reikia. Ne savo aistros vedami jie pasirinko profesiją. Gyvenimo aplinkybės pasirinko už juos. Nemėgstamas darbas, darbas, kuris kelia nuobodulį, kurį vertini tik todėl, kad net ir toks jis ne visiems prieinamas, – tai viena didžiausių žmogaus nelaimių. Ir neatrodo, kad artimiausi šimtmečiai atneštų laimingų permainų.

4     Galite man papriekaištauti, kad atimu iš poetų įkvėpimo monopolį, bet juk ir taip priskyriau juos mažai likimo išrinktųjų grupei.

5      Rizikuoju sukelti skaitytojų abejones. Tironai, diktatoriai, fanatikai, dėl valdžios besigrumiantys ir skambiais šūkiais manipuliuojantys demagogai taip pat mėgsta savo darbą ir taip pat atlieka jį uoliai, jiems nestinga sumanumo. Taip, bet jie „žino“. Žino, ir to, ką jie žino, jiems pakanka visam gyvenimui. Niekas daugiau jų nedomina, nes smalsumas galėtų susilpninti jų argumentų galią. O kiekvienas žinojimas, kuris nesukelia naujų klausimų, greit miršta, praranda gyvybę palaikančią temperatūrą. Kraštutiniais atvejais – jie gerai žinomi iš senosios ir naujosios istorijos – toks žinojimas gali būti net mirtinai pavojingas visuomenei.

6      Todėl aš taip vertinu trumpą žodelį „nežinau“. Jis turi galingus sparnus. Jis išplečia mūsų gyvenimo erdves – erdves, kurios telpa mumyse, ir erdves, kuriomis plaukia mūsų mažutė žemė. Jeigu Izaokas Niutonas nebūtų pasakęs sau „nežinau“, obuoliai sode būtų byrėję kaip kruša, o jis geriausiu atveju būtų juos rinkęs ir skaniai valgęs. Jeigu mano tėvynainė Marija Sklodovska-Kiuri nebūtų pasakiusi sau „nežinau“, ji, ko gero, būtų tapusi chemijos mokytoja kilmingų mergelių pensione ir baigusi gyvenimą dirbdama, beje, garbingą darbą. Bet ji kartojo „nežinau“, ir būtent šis žodis net du kartus ją atvedė į Stokholmą, kur neramios ir amžinai ieškančios dvasios žmonės apdovanojami Nobelio premija.

7      Poetas, jei jis yra tikras poetas, taip pat privalo nuolat kartoti sau „nežinau“. Kiekvienu kūriniu jis bando į tai atsakyti, bet vos tik padeda tašką, vėl jį apninka abejonės, jis vėl pradeda suvokti, kad atsakymas yra laikinas ir jo visiškai nepakanka. Taigi jis bando dar ir dar kartą, o paskui literatūros istorikai susegs viena didele sąvaržėle visus jo nepasitenkinimo savimi įrodymus ir pavadins „palikimu“...

                                                                                                       1996 m. gruodžio 7 d.

9. Kuo diktatoriai, tironai panašūs į įkvėpimą patiriančius profesionalus? (1 taškas)

10. Kodėl diktatorių negalima laikyti įkvėpimą patiriančiais žmonėmis? (1 taškas)

11. Kodėl nežinojimas laikomas vertybe? (2 taškai)

12. Atidžiai perskaitykite 6-ąją pastraipą ir remdamiesi tekste pateikta informacija parašykite, kas yra autorės tėvynainė Marija Sklodovska-Kiuri? (1 taškas)

13. Savais žodžiais suformuluokite pagrindinę teksto mintį. (2 taškai)

14. Kaip 6-ojoje pastraipoje, pagrįsdama pagrindinį teiginį, autorė siekia įtaigumo? (2 taškai)

15. Kurio funkcinio stiliaus šis tekstas? Argumentuokite. (3 taškai)

1. Padėkite trūkstamus skyrybos ženklus. (12 taškų)

Labai ryškiai prisimenu įvykį kuris ilgą laiką buvo jausminiu mano pareigos turiniu. Mokiausi tada rodos antroje gimnazijos klasėje. Tėvai nuomojo man kambarį tiksliau pasakius lovą miestelyje ir jo šeimininkei pristatydavo maistą kuriuo ši penėdavo mane visą savaitę o kartais ir dvi. Buvo vėlyvas ruduo. Nežinau kodėl tačiau tėvas tada laiku neatvežė šeimininkei maisto produktų, ir tą rytą pusryčiams aš valgiau kito moksleivio nuomojančio lovą pas tą pačią šeimininkę duoną tepiau jo sviestą. Buvo baisiai gėda, aš ne tiek valgiau kiek rijau ašaras ir pykau ant namiškių kad šie laiku nepasirūpino manimi mokslus einančiu. Grįžęs iš mokyklos radau atėjusį tėvą. Jis išrišo iš skarelės puskepalį duonos sviesto gumulėlį rodos dar ir padžiūvusio sūrio galą pasėdėjo kiek su manim ir pakilo namo. Pylė šaltas rudens lietus. Stovėdamas prie lango mačiau kaip tėvas nusiavė batus ir gūždamasis nuo lietaus basas nušlepsėjo šaligatviu. Kambaryje buvo šilta ir sausa žinojau kad vakarienei turėsiu savo duonos o vis tiek galvojau apie į namus einantį tėvą sušalusį perlytą vaizduotėje regėjau motiną pasilenkusią darže prie runkelių vyresniąją seserį velėjančią žlugtą šaltame sodžiaukos vandenyje raudonas ir suskilusias jos rankas jaunesnįjį brolį susigūžusį po maišu prie karvių... Ir labai aštriai pajutau kad šitie mano brangiausi žmonės gyvena bei dirba ir dėl manęs kad jie tartum atplėšia nuo savęs geresnį kąsnį ir geresnį drabužį man mokslus einančiam ir tėvas tik todėl nusiavė batus kad aš galėčiau vaikščioti apsiavęs. Gal ne visai taip gal ne taip nuosekliai pagalvojau bet gerai atsimenu kaip širdį perliejo nenusakoma žodžiais meilės ir dėkingumo banga ir mano šeimininkė niekaip negalėjo suprasti ko aš verkiu stovėdamas prie lango.

Pagal Just. Marcinkevičių

2. Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. (5 taškai)

1. A. Vienuolio gamtoje niekada nėra lietaus, darganos, vėjo –¹ viso to, kas žmogui gali būti nemalonu ir priverstų galvoti apie savo kūną, o ne apie dvasią.

A     Brūkšniu atskiriamas šalutinis sakinys.

B     Brūkšnys po vienarūšių sakinio dalių prieš apibendrinamąjį žodį.

C     Sudėtinis bejungtukis sakinys, kurio antrasis dėmuo aiškina pirmąjį.

2. Tuojau už kaimo,² kur buvo užkelti vartai,² vienoje kelio pusėje plytėjo rugiai, kitoje – vasarojus.

A     Išskiriama tikslinamoji vietos aplinkybė.

B     Išskiriamas šalutinis sakinys.

C     Išskiriamas išplėstinis dalyvinis pažyminys po pažymimojo žodžio.

3. Pauškių pelkėje jauku būdavo:³ kiminai minkšti, samanos šiltos, gailiai migdo, nendrės šnara.

A     Dvitaškiu atskiriami sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

B     Dvitaškiu atskiriamos vienarūšės sakinio dalys po apibendrinamojo žodžio.

C     Dvitaškiu atskiriami sudėtinio mišriojo sakinio dėmenys.

4. Kieme,⁴ kaip ir reikėjo tikėtis,⁴ jau būriavosi įtūžę ūkininkai.

A     Išskiriamas įterpinys.

B     Išskiriamas šalutinis sakinys.

C     Išskiriama tikslinamoji būdo aplinkybė.

5. Tau,⁵ išminties sėkla,⁵ jau laikas dygti.

A     Išskiriamas priedėlis po pažymimojo žodžio.

B     Išskiriamas įterpinys.

C     Išskiriamas kreipinys.

3. Paaiškinkite skaitmenimis pažymėtų ir paryškintų raidžių rašybą. (5 taškai)

1. Noriu matyti, kaip jūroje nuskęs paskutiniai saulės spinduliai.

A     Veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvio vyriškosios giminės vns. vardininkas.

B     Giminiškuose žodžiuose ilgieji balsiai ą-ę-į kaitaliojasi tarpusavyje.

C     Pagrindinėse veiksmažodžio formose ilgieji balsiai kaitaliojasi su mišriaisiais dvigarsiais.

2. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

A     Būdvardžio moteriškosios giminės vns. vardininkas.

B     Bevardės giminės būdvardis.

C     Įsidėmėtinos rašybos žodis.

3. Širdis smarkiai daužosi, vos sulaikau jaudinimąsi.

A     Taisyklėmis nepaaiškinama rašyba.

B     Veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio vyriškosios giminės vns. vardininkas.

C     Daiktavardžio vyriškosios giminės vns. galininkas.

4. Aš dusdamas puoliau iš kambario.

A     Išimtis iš taisyklės.

B     Veiksmažodžio forma, daroma iš bendraties.

C     Veiksmažodžio forma, daroma iš būtojo kartinio laiko.

5. Ar skaitėte knygą „Amžino įšalo žemėje“?

A     Daiktavardis, padarytas iš būtojo kartinio laiko veiksmažodžio.

B     Giminiškuose žodžiuose ilgieji balsiai a-e-ė kaitaliojasi tarpusavyje.

C     Daiktavardžio priesaga -al-.

4. Įrašykite praleistas raides. (12 taškų)

Sušilusi, šnopuodama, klim__dama į sniegą  __lomėlėse, moteris skubiai vilko šakas per eglių tank__myną, iš tolo žiūrėjo, kaip išgal__stas kirvis saulėj žvilganč__is ašmenim švilpia pro vyro bato aulą, ir laukė, kad tik greičiau jis baigt__ genėj__s. Tačiau vyras su nesuprantamu įn__ršiu ėmė dar kapoti tą dervos g__mulą. Ji norėjo susta__dyti, bet nesir__žo, dv__jojo, gal reikėt__  susirinkti derv__ngas skiedras, ir, išplėtusi akis, stebėjo vyrą. Šis, rodos, nematė nieko aplinku__, nematė, kaip ji paraudusiom nuo šalčio, sudr__skytom sp__glių ir apš__lusiom sniegu blauzdom tempia šakas. Betgi klausti nieko nedr__so. Be to, žinojo, kad jis nieko jai nepaaiškins, ir tik pagalvojo, kad gr__žusi atžagar__ ranka numes kopūstų lėkštę ant stalo, dar st__mtels, bet taip, kad neišsipilt__, ir toli nuo jo, gal net kitam stalo gale, padės šaukštą, o pati nueis į virt__vę ir atsisės prie lango.

Pagal B. Radzevičių