Lietuvių kalba ir literatūros istorija

LIETUVIŲ (GIMTOJI) KALBA

Testas

2002 m. valstybinio brandos egzamino užduotis

(pakartotinė sesija)

I. TEKSTO SUVOKIMO UŽDUOTIS

Perskaitykite šį tekstą ir atsakykite į klausimus.

ROMUALDAS GRANAUSKAS

Srovėje ir ant kranto

1 Kas yra ta kūryba – ir po šiai dienai nežinau. Ir baigia blėsti paskutinė vilties žarijėlė, jog kada nors sužinosiu. Niekas kitas man to nepasakys, nes ir pats to nežino, pats kitų klausinėja. Joks apibrėžimas čia netinka, jokie abstraktūs žodžiai ar sąvokos nieko nepaaiškina. Pagaliau, kas iš to žmogui, jeigu jis sužinos, kas ta kūryba, o sužinojęs vis tiek negalės kurti? Joks žinojimas dar nėra kūryba, tiek tai jau tvirtai žinau. Kita vertus, tas, kas kuria, nieko ir neklausinėja. Kuria sau, ir tiek. Nelieka laiko tokiems klausimams. Niekam kitam jo nelieka – net pavalgymui, net miegui, net normaliam žmogiškam poilsiui. Todėl, kad visa kita nebesvarbu. Todėl, kad ir pats esi niekas be tos kūrybos, kad negali kaip kiti būti, kad neturi teisės vaikščioti, žiūrėti į dangų, gerti iš šulinio, – todėl, kad tu nekūrei, todėl, kad kažką, rodos, išdavei, pardavei, išniekinai, sutrypei... Ką – nė pats nežinai. Gal nieko ir nebūtę išėję iš to tavo rašymo, gal kitą dieną būtum su įniršiu viską suplėšęs ir išmetęs. Taip, taip – su įniršiu, su įtūžiu, su įsiūčiu... Bet pats ant savęs, o ne ant kūrybos. Ji čia niekuo dėta. Kaip niekuo dėta upė, jei žmogus joje nuskendo. Per amžius ji plaukė, per amžius ji plauks, kiekvieną rytą aušra apšvies jos vandenis, kiekvieną vakarą auksu žibės bangos. Tūkstančių tūkstančiai jau stovėjo ant kranto, tūkstančių tūkstančiai dar stovės, bet juk ne visi leisis skersai srovę, norėdami įsitikinti, ar tikrai aname krante medžiai auga viršūnėmis žemyn, ar tai tik atspindys giliame užutėkyje? Ne visi. Žinoma, ne visi. Bet tie, kurie puls į srovę, net nepagalvos: o ar moku plaukti? Ar priplauksiu? Ar nepasuksiu atgal išsigandęs?

2 Ir puola. Nors tik „šuniuku“ teteko paplaukioti išilgai seklaus kranto.

3 Tačiau niekas negali pasakyti, priplauks drąsuolis užutėkį ar nepriplauks jo, kur auga miškai žemyn galva...

4 ...Visokių dalykų prisigalvoji žmogus, kai iki ryto dar labai toli, o nemiga kaip vabzdys tupi ant akies voko.

5 Kodėl pradėjau rašyti? Kodėl – taip pat nežinau. Žinau, kada pradėjau, ir kur.

6 Rašėm Mosėdyje visi. Beveik visi, kuriems aukštesnėse klasėse lietuvių literatūrą dėstė mokytojas A Šileikis. Jo paties jau senokai nebėra, o rašančiųjų šiek tiek išlikom. Dar tebesikapstom į aną krantą. Jei srovės vidury nenuskendom, sakau, gal prie ano kranto kaip nors išsilaikysim? Tiktai kada mes jį priplauksim? Ir apskritai ar priplauksim?.. Šito nežinom. Šito net mūsų Mokytojas nežinojo.

7 Literatūra mums buvo viskas, nes turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Šiltas apavas ir drabužis, sotesnis valgis ir trumpesnis kelias rudenį, sutemus, penkis kilometrus iš mokyklos namo. Ji mums buvo kaip ta siena, už kurios užsiglaudę mes slėpėmės nuo pokario vėjų. Nuo atlydinčių karstų giedojimo, nuo nedarnių salvių kapinėse po aukštais varnų nutupėtais medžiais. Ji mus šildė. Ji mus guodė. Už jos mes svajojom. Nesakau, kad ta tvora buvo aukšta. Tokia ji nebuvo, tesiekė tik iki pečių. Mūsų galvos ir akys kyšojo virš jos. Viską mes matėm, viską mes girdėjom, viską ėmėm į širdį. Gal tik ne viską supratom. Tačiau tik ji ir padėdavo mums suprasti, nes kas kitas bepadės, jei ne literatūra, kuri moko galvoti, moko svajoti, drąsina tikėti pačiais amžiniausiais žmonijos idealais.

8 Mes galėjom be jos sužvėrėti, šitie alkani, sušalę, pasimetę, pokario vaikai. Mes be jos vėliau galėjom pulti, kaip ne vienas ir padarė, į parduotuves, bazes, griebti viską, ko neturėjom vaikystėj, glėbiais krauti į sekcijas, garažus, sodo namelių podėlius. Daug ką galėjom. O dar daugiau negalėjom.

9 Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau.

10 Labai mums tada skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko – kartais nė pats nebežinai, skauda, ir tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis, nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai.

Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. Vilnius, 1989.P. 403-405

Klausimai

1. Kodėl autorius atkakliai nesiekia sužinoti, kas yra kūryba? (2 taškai)

2. Kaip kūryba pakeičia kūrėjo gyvenimą? (1 taškas)

3.1. Kokia kūrybos metafora plėtojama tekste? (1 taškas)

3.2. Kas šia metafora pasakoma apie kūrybą? Atsakykite išsamiai. (3 taškai)

4. Savais žodžiais paaiškinkite, kokią prasmę tekste įgyja sakinys „Nors tik „šuniuku“ teteko paplaukioti išilgai seklaus kranto“. (2 taškai)

5.1. Apie kokį laikotarpį kalbama 7-ojoje pastraipoje? (1 taškas)

5.2. Kokie ženklai tai liudija? (1 taškas)

6. Kodėl literatūra tuo metu taip traukė jaunimą? (2 taškai)

7. Kaip supratote autoriaus mintį, plėtojamą 7-ojoje pastraipoje, jog tvora nebuvusi aukšta, tesiekusi iki pečių? (1 taškas)

8. Kaip autorius suvokia literatūros paskirtį? (1 taškas)

9. Kokį poveikį literatūra padarė to meto jaunimui? (2 taškai)

10. Iš ko, autoriaus manymu, kyla poreikis kurti? (1 taškas)

11.1. Kas norėta pasakyti apie mokytoją sakiniu „Šito net mūsų Mokytojas nežinojo“? (2 taškai)

11.2. Paaiškinkite, iš ko tai supratote. (2 taškai)

12. Kurio funkcinio stiliaus šis tekstas? Argumentuokite. (3 taškai)

II. KALBOS UŽDUOTYS

Mano vaikystė ir moksleiviška jaunystė prabėgo kaimo aplinkoje kur man rodos aš nė sykio negirdėjau žodžio „pareiga“. Darbas buvo žmogaus pasididžiavimas jo našta ir jo džiaugsmas. Beje darbas tada ir buvo vadinamas darbu o ne pareiga, kaip dabar. Žmogui visada mieliau dirbti darbą, negu atlikti pareigą.

Be šito jeigu taip galima pasakyti socialinio pareigos turinio kuris pasireiškia darbu yra dar moralinis jausminis pareigos supratimas kuris esant sveikai aplinkai gana anksti suskamba žmogaus sieloje. Kada aš vaikas matydavau sunkiai plušančius savo tėvus savo mylimiausius žmones aš negalėjau nenorėti jiems padėti negalėdavau neatlikti to ką jie man pavesdavo. Negalvojau apie pareigą dirbdamas vienokį ar kitokį darbą aš mylėjau. Taip mylėjau ir mano meilė reiškėsi noru ir pastangom būti geram būti naudingam. O, jokiu būdu nesakau kad atsikelti saulei tekant aštuonerių ar dešimties metų vaikui ir išginti galvijus vienas malonumas! Tai buvo velniškai sunkus darbas bet tai jau buvo mano pareiga kurią atlikdavau tiktai iš meilės ir paklusnumo! Šiandien mes jaunam žmogui apie pareigą kalbam per daug abstrakčiai. Pareiga visada yra veiksmas darbas poelgis vardan ko ir kam. Šitai jis būtinai privalo žinoti arba dar geriau jausti nes esu įsitikinęs jog didesnę o svarbiausia – gražesnę žmogaus poelgių ir žygdarbių dalį motyvuoja ir lemia jausminės paskatos vidiniai „sveiku“ protu ne visada paaiškinami impulsai. Be abejo žmogui bręstant tos jausminės paskatos keičiasi plečiasi pasaulio ir žmonių ratas kuriam jis jaučia vienokią ar kitokią pareigą. Bet visa ko pradžia man atrodo yra ten toli vaikystėje kur žmogus pirmą karią supranta kad pasaulyje jis gyvena ne vienas ir kad jo rankos privalo ką nors pridengti nuo skausmo prievartos melo...

2. Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. Lentelėje ATSAKYMAI rašykite vienintelį teisingą variantą žyminčią raidę A, B ar C. (5 taškai)

3. Mokymo programa pirmiausia turi atitikti mokinių poreik___ ir sugebėjim___.

5. Vėliau ir auklėtoja priėjo išvad___, kad klasės mergaitės buvo teisios.

6. Martynas, kėliau___ per gūdžią girią, paklydo ir ilgai ieškojo kelio namo.

7. Mokytoja dvyliktokams pasiūlė kartą ___ savaitę ateiti pasimokyti matematikos.

6. Nurodykite, kurie sakiniai taisyklingi, kurie netaisyklingi. Taisyklingus sakinius pažymėkite ženklu + lentelės skiltyje TAIP, netaisyklingus – skiltyje NE. (20 taškų)