Vanda Juknaitė

ŠERMENYS

(ištraukos)

 

(I)  Beslampinėdami po mišką, vaikai prirenka grybų, išspardo musmires. Vasarą iš lapuočių, rudenį iš eglės šakų, įbedęs į žemę ir sukryžiavęs trikampiu viršūnėje tris kartis, Česius pastato palapinę. Sutūpę ant drėgnų šakų, tylėdami, išplėtę akis, vaikai klausosi, kaip šnara čia gūsiais stiprėdamas, čia atlėgdamas lietus, kaip krūpčioja lašų mušami lapai. Liūdna rudens dulksna braukia žemyn lapus, virkdo įmirkusius samanotus kamienus, geriasi į drėgną, tęžtančią žemę. Įrėmę smakrus į keliukus, tylėdami palapinėje vaikai pasižiūri vienas kitam į akis. <... >

Ar, ar, ar, ar, ar – pasigirsta padangėje. Mildutė iškiša iš palapinės galvą, peršoka smilkstantį laužą ir rikteli:

– Skrenda! Žąsys skrenda!

Galvas užverčia abu vaikai. Virš miško trikampiu, vis pasikeisdami, paeiliui kaskart kiti išsiverždami į voros priekį, gargsėdami skrenda paukščiai. Aukštai virš medžių viršūnių per pilką dangų nugargsi viena, kita, trečia vora.

– Skrenda! – klykia Milda. – Viena, dvi, trys, keturios, dvylika, penkiolika... Česius ištiesia liesą suodiną kumštelį į dangų.

– Un, diu! – sušunka ir jis. – Un, diu! Ty, ty!

Mergaitė nulekia į kalną, grįžta atgal, įsikabina Česiui į treningą, purto jį ir šaukia:

– Vienas, du, trys! Sakyk, trys! Trys!..

– Un, diu! – klykteli Česius. – Un, diu, ty! – Ir per veidą jam ritasi dideli lietaus lašai. Tačiau nebelyja.

 

(II)  Kai reikia eiti į mokyklą, Balčiūnienė atveda ir Česių, apvilktą baltais marškiniais, su tiubeteika ant galvos. Mokytoja rodo Česiukui ir vieną, ir kitą raidę, tačiau jis nuleidęs galvą tyli, nieko nesako.

– Gal dar metams palikim? Gal jis išaugtų.

– Tai kad tik galima. Gal ir išaugs.

Česius užsideda tiubeteiką ir, eidamas paskui motiną iš klasės, atsigręžia. Milda sėdi su Irena pirmajame suole. Nuskriaustos, duriančios pilkai rudos Česiaus akys klausia:

– Pasilieki?

Česius dabar nebeprieina artyn. Jis stovi laukuose, iš tolo žiūrėdamas, kaip Milda grįžta iš mokyklos su portfeliu rankose. Sustoja ir Milda. Vienas ant kalno, kitas vidury kelio, vaikai nejudėdami žiūri kits į kitą, ir Česius ima ridenti ir svaidyti nuo kalno akmenukus, tarytum Milda jam visai nerūpėtų, tarytum jis jos nė nematytų. Jis dabar vienas gano karvę ir kūrena pamiškėje laužus. <... >

 

(III)  Česių išveža į pagalbinę mokyklą. Milda taip seniai jo nebematė. Jos rankos ir kojos tapo ilgos, plonos, kietos, kliūvančios, veidas sumenko. Sulyso ir Česius. Rudas medvilninis treningas kabo kaip ant lentos, kelnės apsmukusios, veidas pailgas ir paišinas. Atsitūpęs prie krosnelės, jis kūrena kūleliais ugnį. <...>

– Labas, – sako jam Milda ir, kaip įpratusi, nelaukdama kvietimo eina į užstalę.

– Labas, Milda, – sako Česius.

Česius sako „labas, Milda“ kiek vilkdamas, patęsdamas „l“ raidę.

– Ko tyli? – Ir vėl raidė „1“ jam trupučiuką neišeina.

Milda stovi tylėdama, paskui kaip kareivis iškaukši pro duris, peršoka priemenę ir it akis išdegusi pasileidžia pakalnėn, paskui į kalną, vėl į pakalnę ir, negalėdama atgauti kvapo, pradariusi virtuvės duris sušunka:

– Mamyte! Česius kalba!

Vakaro prietemoj, pasidėjusi krepšį prieš atdaras krosnies dureles, motina skuta bulves. Didelis kuprotas jos šešėlis siekia lubas, ant veido, rankų ir peilio plasta šilti ugnies gaisai.

– Argi?

– Tikrai kalba! Mama!

Milda uždaro duris. Šąla. Stingsta į gruodą per dieną atitirpusi ištežusi žemė. <... >

 

(IV)  Milda įkopia į Malūno kalną: aukštai, Balčiūnų namuose, jau dega žiburys, įsižiebia žiburys ir apačioje, ant Selenių kalnelio. Milda iškrapšto iš sustingusio grumsto mažą akmenuką ir paridena žemyn. Vos girdimai belsdamas į apledėjusius gurvuolius, akmenukas ritasi šlaitu. Nuo savo kalno nusileidžia ir Česius, atsitupia šalia Mildos, iškrapšto iš sušalusio gurvuolio akmenėlį, ir šis, tykiai dunksėdamas, nurieda apledėjusia žeme. Dangumi verčiasi tamsūs debesų kamuoliai, giliose žaliose properšose suspindi mėnesiena, saldžiai kvepia šaltoj šviesoj stingstanti žemė. Milda užsidengia rankomis veidą ir be balso pravirksta, slėpdama ašaras liesuose paauglės delnuose.

 

Užduotys

1. Kuriai literatūros rūšiai priskirtumėte šį tekstą? Argumentuokite. (2 taškai)

2. Gamtos vaizdas ištraukos pradžioje personifikuotas. Išrašykite personifikacijos pavyzdį ir jį pakomentuokite. (2 taškai)

3. Remdamiesi I fragmentu, parašykite, kas sieja vaikus – Mildą ir Česių. (1 taškas)

4. Kokia Česiaus negalė išryškėja I fragmente? (1 taškas)

5. Kodėl Milda primygtinai prašo Česiaus sakyti: „Vienas, du, trys! Sakyk, trys! Trys!..“? (1 taškas)

6. Savais žodžiais paaiškinkite, kaip supratote pirmojo fragmento pabaigą: „<...> Ir per veidą jam ritasi dideli lietaus lašai. / Tačiau nebelyja.“ (1 taškas)

7. Kodėl II fragmente Česiaus akys apibūdintos kaip „nuskriaustos, duriančios“? (1 taškas)

8. Atidžiai perskaitykite II fragmentą ir paaiškinkite, ar Milda yra svarbi Česiui? (2 taškai)

9. Kodėl Milda nieko neatsakiusi išlekia iš Česiaus namų? (1 taškas)

10. Paaiškinkite savais žodžiais frazeologizmą „it akis išdegusi“. (1 taškas)

11. Kaip reagavo Mildos mama išgirdusi, kad Česius kalba? (1 taškas)

12. Paaiškinkite, kaip suprantate akmenukų ridenimą IV fragmente. (2 taškai)

13. Apie kokias vertybes kalba šis tekstas? (2 taškai)

14. Suformuluokite probleminį klausimą, kuris kyla perskaičius tekstą. (2 taškai)