Lietuvių kalba ir literatūros istorija

LIETUVIŲ KALBA

II egzamino dalis

Testas

2001 m. valstybinio brandos egzamino užduotis

(pagrindinė sesija)

TEKSTO SKAITYMO IR SUVOKIMO UŽDUOTIS

Perskaitykite šį tekstą ir atsakykite į klausimus.

L. MEDELIS:

– Taigi žmogus lyg Dievas ir čia pat šapelis istorijos vėtroje. Ką daryti, kad tokiu šapeliu nebūtum, ką daryti, kad galėtum išsaugoti tyrą dvasinę ir gyvybiškai svarbią erdvę aplink save?

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS:

– Taigi, kad aš žinočiau! Žmogui duodamas tik vienas gyvenimas, jis negali pasirinkti nei vietos, nei laiko gimti. Nė vienos savo gyvenimo akimirkos jis negali pakartoti, supranta, kad yra mirtingas, bet niekaip nenori tuo patikėti... Žmogus – tai nuolatinės pastangos. Vyksmas. Ir niekada – tapsmas. Nėra „užbaigto“, sustojusio žmogaus, vadinas, nėra ir pastovios, nuolatinės dvasinės erdvės, kurią jis galėtų nešiotis su savimi, apsirengti ja kaip šarvais. Kad išliktum (ar taptum) dvasiškai saugus, turėtum išimti save iš gyvenimo, t. y. mirti. Tiesa, yra dar vienuolystė, tačiau nedaugelis jai ryžtasi – tam reikia pašaukimo. Be to, ir ji nesukuria absoliutaus saugumo. Kaip sakoma, nuo savęs nepasislėpsi. Taigi ar galima pabėgti nuo gyvenimo, jo socialinių-politinių struktūrų, veikti jas ir nebūti jų veikiamam? Valgyti riešutus jų nekramtant? Suprantama, kiekvienas saugome savyje žiburėlį, ugnelę, ašarą, atodūsį – paskutinę, galutinę savo esmę. Kol ją turim, gyvenam. Tačiau aš nemoku, nepajėgiu apibrėžti aplink save rato, išvesti ribos, kurios niekam nevalia būtų peržengti, į kurią atsitrenkęs sudužtų pasaulio gėris ir blogis. Jūs pasakysite: gėrį įsileisti, išduoti jam vizą, blogiui – užtrenkti duris. O, kad jie ateitų prie žmogaus iškėlę savo vėliavas, skiriamuosius ženklus (kaip Nevzorovo melo filme: „naši“). Grynu pavidalu gyvenime jų ir nėra, ypač socialinėje-politinėje, pačioje judriausioje, nuolat besikeičiančioje, mimikruojančioje tikrovėje. Su šia tikrove vienaip ar kitaip susiję visų, absoliučiai visų, interesai. Aš galiu ją tik kažkiek „filtruoti“, remdamasis savo pažiūromis, įsitikinimais, patyrimu, moralinėm nuostatom. Priimti – atmesti. Tai mano teisė. Kiek šią teisę pripažįsta ir gerbia visuomenė, kurioje gyvenu, tiek aš galiu išsaugoti tą, kaip Jūs sakote, „gyvybiškai svarbią erdvę“.

Just. Marcinkevičius. „Tekančios upės vienybė“, Kaunas, 1995, p. 273-274

Klausimai

1. Kada, pasak L. Medelio, žmogus nėra „šapelis istorijos vėtroje“? (1 taškas)

2. Ką, Just. Marcinkevičiaus manymu, žmogus gyvendamas iš tikrųjų žino? (1 taškas)

3. Savais žodžiais paaiškinkite Just. Marcinkevičiaus teiginį, jog žmogus yra „vyksmas“, bet ne „tapsmas“. (2 taškai)

4. Kada, Just. Marcinkevičiaus manymu, žmogus galėtų jaustis saugus? (1 taškas)

5. Kas, pasak rašytojo, padeda žmogui išlikti žmogumi? Atsakymą formuluokite savais žodžiais. (2 taškai)

6. Kodėl sunku apsisaugoti nuo pasaulyje gyvuojančio blogio? Atsakymą formuluokite savais žodžiais. (2 taškai)

7. Kaip, Just. Marcinkevičiaus nuomone, žmogus gali išsaugoti savo esmę? (1 taškas)

8. Kokioje visuomenėje, rašytojo nuomone, žmogui lengviausia likti savimi? (1 taškas)

9. Kuriam funkciniam stiliui priskirtumėte šį tekstą? Argumentuokite. (2 taškai)

KALBOS UŽDUOTYS

I. Pažymėkite taisyklingus sakinius. (10 taškų)

Nr.	Sakiniai	Taip	Ne
1.	Šios problemos laikomos nereikšmingomis.
2.	Vis daugiau randasi įvairių jaunimo klubų, kur galima susitikti su bendraminčiais.
3.	Judriausias miesto gatves remontuoja pagrinde naktimis.
4.	Pasibaigus kalėdiniam sezonui, prekės atpigintomis kainomis neparduodamos.
5.	Dovilė tris vasaras praleido Milane ir jau neblogai žino italų kalbą.
6.	Iš istorijos galėčiau daug ką papasakoti, o apie matematiką, deja, mažai tenusimanau.
7.	Jei tikėsime žiniasklaida, į upę pateko 1,5 t naftos.
8.	Kai atidarinėjau konservų dėžutę, netikėtai slystelėjo ranka ir skardinės kraštu susižeidžiau pirštą.
9.	Vairuotojau, sustokite, prašom, prie mokyklos bendrabučio.
10.	Vaikinas pastūmė piešinį arčiau, kad aiškiau būtų matyti visos jo detalės.
11.	Vieni vaikai yra linkę į muziką, kiti gabesni dailei, literatūrai, sportui.
12.	Kartais ir prie nulinės temperatūros galima persišaldyti.
13.	Tam darbui atlikti prireiks ne mažiau dviejų savaičių.
14.	Paaiškėjo, kad netrukus gausime du naujus kompiuterius, o taip pat ir spausdintuvą.
15.	Reikės mokytojos paklausti, kodėl ji neužskaitė mano kontrolinio darbo?
16.	Manau, kad tokiomis sąlygomis sunku pasiekti geresnių rezultatų.
17.	Kaip nekeista, po dviejų dienų sandėlio raktai atsirado.
18.	Jei būsi elektros prekių parduotuvėje, nupirk tris išjungėjus.
19.	Dešimtainių trupmenų daugybą mes jau seniai išėjome.
20.	Gal turtingas pinigais?

II. Įrašykite trūkstamas žodžių dalis. (4 taškai)

1. Šiuo metu prekių pasiūla ne visada atitinka jų paklaus___.

2. Svečiams atvažiavus, iškilo visok___ problem___.

3. Dvylikt___ valand___ jau buvo balsavę 30 procentų rinkėjų.

4. „Žalgiris“ laimėjo penk___s rungtynes iš eilės.

5. Mums reikės dar nemažai paplušėti, kad pasiekt___ Europos Sąjungos šalių lygį.

6. Spausdinti atiduodame tik gerai ___redaguotus tekstus.

7. Tropai rašytojo kalbą daro vaizdingesn___ .

Šok___ per tvorą, susitrenkiau kelį.

III. Paaiškinkite, kas skiriama skaitmenimis pažymėtais skyrybos ženklais. (4 taškai)

1. Sodybų kiemuose margavo geltoni, violetiniai, raudoni, purpuriniai jurginų žiedai –¹ paskutinės ryškesnės praėjusios vasaros spalvos.

A Praleista sudurtinio tarinio jungtis.

B Atskirti sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenys.

C Brūkšniu atskirtas priedėlis, einantis po pažymimojo žodžio.

2. Gūžtoje,² įtaisytoje po pačiais laiptais,² buvo tamsu, ankšta ir trošku.

A Išskirta tikslinamoji aplinkybė.

B Išskirtas išplėstinis dalyvinis pažyminys, einantis po pažymimojo žodžio.

C Išskirta išplėstinė dalyvinė aplinkybė.

3. Kas pažįsta to krašto žmones, tas pasakys:³ seserys nėra piktuoju.

A Dvitaškis po apibendrinamojo žodžio.

B Sudėtinio bejungtukio sakinio pirmąjį dėmenį aiškina kitas dėmuo.

C Dvitaškis po autoriaus žodžių prieš tiesioginę kalbą.

4. Laurynas grįžo,⁴ kaip vėliau sužinojome,⁴ kitos dienos pavakare.

A Išskirtas įterpinys.

B Išskirta tikslinamoji aplinkybė.

C Išskirtas šalutinis sakinys.

5. Sustoję visi laukė,⁵ ar lokys neims raudoti.

A Atskirti sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenys.

B Atskirtas šalutinis sakinys.

C Atskirtos vienarūšės sakinio dalys.

IV. Padėkite skyrybos ženklus. (10 taškų)

1. Medį tikrai įsivaizdavau esant gyvą lauždavau jo šakelę ir iš tiesų staiga pajusdavau kaip jam suskauda. 2. Staigi tėvo mirtis jis užsimušė arkliams pasibaidžius pakreipė Ilžės gyvenimo vagą. 3. Autorius nedėsto tų dalykų kurie visiems žinomi arba nėra labai svarbūs. 4. Kai nudžiugę tėvai gandro atneštą vaikelį išvystė ir atidžiau apžiūrėjo tai pamatė jog čia besanti mergikė ir davė jai kad ir ne šventą bet labai gražų Mildutės vardą. 5. Mes senos kartos riteriai manėme kad privalu garbingai elgtis net ir tada kai priešas nemoka atskirti kas garbinga ir kas negarbinga. 6. Netrukus už kokio puskilometrio pamačiau aukštą vinkšną ir prie jos kojų prigludusią pirkelę. 7. Švyturiai apvaizdos akys ganančios jūrininkų sielas. 8. Tėvas uždėjo ranką sūnui ant peties ir pasakė kad dėl nieko kol jie kartu nesibaimintų ir juodu patraukė pievomis. 9. Pakrantės pušys senos valtys susiraizgę kelmai mėlynas vanduo ir žali meldynai viskas tilpo ant trobelės sienų. 10. Be abejo žmogus nori ir turi teisę gyventi taip kaip trokšta.

V. Paaiškinkite skaitmenimis pažymėtų ir paryškintų raidžių rašybą. (4 taškai)

1. Pievoje nutįsta brydė.

A Pagrindinėse veiksmažodžio formose į kaitaliojasi su in.

B Šaknies balsių kaita giminiškuose žodžiuose.

C Veiksmažodžio esamajame laike rašoma nosinė.

2. Anąsyk parėjai labai susikrimtęs.

A Sudurtinio žodžio jungiamasis balsis.

B Sudurtinio žodžio pirmojo dėmens galūnė.

C Šaknies balsių kaita giminiškuose žodžiuose.

3. Niekas nėra šito sodo obuoliais vaišinęs.

A Būtojo kartinio laiko veikiamosios rūšies dalyvio vyriškosios giminės vardininkas.

B Būtojo kartinio laiko veiksmažodis.

C Būsimojo laiko veikiamosios rūšies dalyvio vyriškosios giminės vardininkas.

4. Jis užsiminė dukteriai apie Mindaugą.

A Moteriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos naudininke visada rašome -iai.

B Išimtis iš taisyklės.

C Vienaskaitos vardininko galūnė yra -ė.

5. Jau pradėjome rugiapjūtę.

A Daiktavardžio priesaga -ūtė.

B Sudurtinio žodžio jungiamasis balsis ū.

C Ilgas šaknies balsis.

VI. Įrašykite praleistas raides. (8 taškai)

1. Šie g__nybai pritaikyti kalnai – sen__usių įv__kių ir kovų li__dytojai. 2. Verčiau sutrūn__jusių metraščių lapus. 3. Prie užš__lusio langelio, trindama stin__stančius pirštus, rymojo vyr__snioji mergelė. 4. Ne medžioklėn senis išsiruošė, kad žvėrimis domėt__si. 5. Žeme, nenusigr__žk nuo manęs! 6. Visų nurod__mų grie__čiausiai buvo laikom__si. 7. O tav__ aš jau sen__i paž__stu. 8. Nauj__jame romane rašytojas l__g ir gr__žta prie ankstyv__j__ kūr__bos ištakų. 9. Laikydamas po viena paž__stimi pusglėbį šieno, laisv__ja ranka Martinkus atidarė klėties dur__s. 10. Aš vis__ tai apm__sčiau. 11. L__dekų yra tokių, kad dv__jų mėnesių ž__siukus ryja. 12. Būčiau tave pasikviet__s nuob__duliui išblaškyti. 13. Skaudėjo patemtus rai__čius, gėlė s__narius. 14. Daktaras norėjo k__lstelti rūtomis išsi__vinėtos užuolaidos kraštelį, bet nė nepajuto, kaip gri__te įgri__vo į vidų, keistos jėgos past__mėtas. 15. Paskubėkime, jau g__sina šviesas.