Kazys Boruta

BALTARAGIO MALŪNAS

Ištrauka

 

1. O Girdvainis ėjo neatsigręždamas gaisro atšvaistėse tiesiai per kalnus Udruvės ežero link, kur ant pakriūtės stovėjo Baltaragio malūnas, iškėlęs sparnus lyg rankas, laukiančias pagalbos. Girdvainis ėjo tiesiai link jų, nieko nepaisydamas, tik norėdamas greičiau juos pasiekti. Kas bus paskui, tas bus, kad tik suspėtų, kol žaibas jų nenutrenkė. Tada jis pats išsigelbėtų ir Jurgą išgelbėtų. Kaip ir kokiu būdu, jis to nežinojo ir apie tai negalvojo, tiktai visa širdimi veržėsi prie jų, tarsi širdyje ir būtų visas išsigelbėjimas.

2. Tai ir Pinčukas negalėjo Girdvainio pasivyti, o juo labiau už akių užbėgti. Jį apakindavo žaibai, ir jis turėjo klupti ir slėptis už kiekvieno akmens ar kelmo. O Girdvainiui žaibai apšvietė kelią, ir jis ėjo, nenuleisdamas akių nuo iškilusių malūno sparnų, viršum kurių visa audra telkėsi, kryžiavosi žaibai ir griaudėjo perkūnija. Tie žaibai draskėsi Girdvainio širdyje, ir perkūnijos griaudėjo viršum jo galvos.

3. Bet to jis nepaisė, negirdėjo ir nematė. Jis pats ėjo kaip audra – gaivališka, akla, nesulaikoma. Tai kur jį Pinčukui pavyti? Būtų ir nepasivijęs, jei Girdvainio širdyje nebūtų kilusi abejonė. Tai kas, jei ir nueis jis per baisiausią audrą pas savo nuotaką, bet ką darys be savo obuolmušių, kuo ją sužavės ir kaip išneš į naują gyvenimą? Pasiilgusia širdimi ant savo rankų? Bet tos rankos, kilus abejonei, nusviro, ir Girdvainis sustojo viršum kalno, su baisiu ilgesiu žiūrėdamas į Baltaragio malūno sparnus, apšviestus žaibų ir perkūnijos. Ar ten jo laukia? Ar ten jo ilgisi? O jei nelaukia, nesiilgi, tai ką jis padarys viena savo pasiilgusia širdimi?

4. Tuo akimirksniu pasinaudojo Pinčukas. Jis užuolankomis, pakalnėmis užbėgo Girdvainiui už akių, nusiplėšė karną, sumezgė kilpą, užmetė ant šakos ir pats, ant jos prigludęs, suposi, tykodamas ateinančio Girdvainio. O suabejojęs Girdvainis leidosi į pakalnę ir pametė malūno sparnus iš akių. Ta proga pasinaudojo klastingasis Pinčukas ir užmetė kilpą Girdvainiui ant kaklo. Girdvainis nespėjo suprasti, kas čia atsitiko, tiktai obuolmušiai nusižvengė pro perkūnijas ir malūno sparnai švystelėjo kaip susikryžiavę žaibai.

5. Perkūnas trenkė į pušį, bet nepataikė Pinčukui, tik pušį pargriovė, kuri griūdama pritrenkė Girdvainį su karnos kilpa ant kaklo. O Pinčukas tiktai nusikvatojo, nugalėjęs savo priešininką, ir nulėkė į Baltaragio malūną, palikdamas Girdvainį po nugriuvusia pušimi su kilpa ant kaklo.

6. Ak tu Girdvaini, ko tu klajojai, suradęs savo nuotaką, eidamas per audrą, suabejojai, tai viską praradai ir pats žuvai.
                                                                                                                             (K. Boruta. Mediniai stebuklai. Baltaragio malūnas. K., 1979; 323-324 psl.)
 

Klausimai

1. Kurios literatūros rūšies šis tekstas? Argumentuokite. (2 taškai)

2. Suformuluokite ir parašykite pateiktos ištraukos temas. (2 taškai)

3. Kas yra Pinčukas? (1 taškai)

4. Nurodykite, kokios mitologinės Pinčuko savybės ryškinamos ištraukoje. (2 taškai)

5. Atidžiai perskaitykite 3 pastraipą ir atsakykite į klausimus:

5.1. Nurodykite priežastį, kodėl Pinčukas pavijo Girdvainį. (1 taškas)

5.2. Kokio intonacinio tipo sakiniais ta priežastis nusakyta? (1 taškas)

5.3. Pabraukite visus tuos sakinius tekste. (1 taškas)

5.4. Išrašykite du epitetus su pažymimaisiais žodžiais ir paaiškinkite jų vartojimo prasmę. (3 taškai)

6. Nurodykite pastraipą, kurioje atsiskleidžia pasakotojas. Kokia pasakotojo pozicija ryškėja vaizduojamų įvykių atžvilgiu? Atsakymą pagrįskite. (3 taškai)

7. Įrodykite, kad ištraukoje ryškus širdies ir proto konfliktas. (2 taškai)

8. Suformuluokite bent dvi ištraukos problemas. (2 taškai)